Su 3 vaikų mama, knygų „Pabučiuok man… į šypseną“ ir „Perlais balinta kava“ autore R.Stanaityte-Česnuliene kalbėjosi socialinės kampanijos „Apie ką tyli dirbančios mamos?“ organizatoriai. Kaip rašoma jų atsiųstame pranešime spaudai, 2020-2021 metais Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atlikti tyrimai rodo, kad beveik 7 iš 10 moterų nuolat jaučia vidinius konfliktus derindamos darbą ir motinystę, jaučiasi kaltos palikdamos vaikus kitų priežiūrai, kol pačios dirba.
– Raminta, ar jums pažįstamas kaltės jausmas derinant karjerą ir motinystę?
– Kai prieš 21 metus pradėjau lauktis savo pirmagimės, mano darbdaviai bandė priversti mane jaustis kalta. Kaip aš čia drįsau lauktis, kai jie turėjo tiek su manimi susijusių planų! Berods, net atlyginimą sumažino. Už tai, kad laukiuosi! Šakės jiems būtų šiais laikais! Bet tada aš truputį paverkiau ir pasakiau sau, kad joks darbas neprivers manęs jaustis kalta dėl to, kad turiu vaikų.
Dirbu aš gerai, iš širdies, su malonumu ir kartais per daug. Žinau savo darbo vertę, tačiau jokia veikla, darbas ar darbdavys nebus man svarbesni už mano vaikus. Kai tą supranti, pasidaro aiškiau. O tada prasideda: laiko planavimas, dėmesio ir jėgų paskirstymas, perfekcionizmo sumažinimas, humoro jausmo įjungimas, balansavimas ir dar daug visokių stebuklingų triukų, kuriuos naudoja dirbančios ir vaikus auginančios mamos.
– Kokios situacijos dažniausiai sukuria tą kaltės jausmą derinant motinystę su darbu?
– Kai pirmą kartą nuvedu vaiką į darželį, kai vietoj sveikuoliškos vakarienės gaminimo grįždama po darbų prigriebiu šaldytą picą, kai sėdžiu automobilių spūstyje ir galvoju, kad pavėluosiu į sūnaus koncertą, kai vaikas serga, o aš po nemiegotos nakties einu į darbą ir kas valandą skambinėju namuose likusiam vyrui, kai vėlai naktį grįžtu iš komandiruotės, visi jau miega, o virtuvėje randu man paliktą sūnaus iškeptą keksiuką...
– Kokios mintys tada ateina į galvą?
– Tuomet galvoju, kad norėčiau turėti daugiau laiko ir jėgų. Apima kaltės jausmas, kartais ir gailestis sau: draskausi, draskausi, o visi nelaimingi. O kartais apima juokas – isteriškas arba su dėkingumu – kad viskas praeina. Ir viskas gerai baigiasi.
– Kaip manote, kokie pokyčiai visuomenėje, darbo aplinkoje, teisiniame reguliavime padėtų sumažinti to dirbančių mamų kaltės jausmo?
– Pokyčiai jau vyksta ir jie gražūs. Daugiau galimybių tėčiams, seneliams įsitraukti į vaikų auginimą, lankstesnės darbo sąlygos auginančioms vaikus, supratingesni darbdaviai, daugiau galimybių mamai pailsėti, pasikalbėti ir rasti bendraminčių.
Kai susilaukiau trečio vaikelio, tuo metu dirbau komunikacijos vadove didelėje tarptautinėje organizacijoje. Oho kaip smagu buvo: naktimis vaikai nemiegojo, sirgo, tuo tarpu darbe – didžiuliai pokyčiai. Vaikus auginome kartu su vyru – keisdavomės ir leisdavome vienas kitam pamiegoti kas antrą naktį. Kai sirgdavo, neretai su vaikais likdavo ir jis.
Daug vyrų dabar ne „padeda auginti“ vaikus, o „augina juos kartu“. Kai daliniesi iššūkius, atsakomybę, tai ir to nelemto kaltės jausmo lieka mažiau. Reikia tik išdrįsti paprašyti pagalbos ir išmokti pasitikėti.
Kitas stebuklas man tuomet rodėsi mamadieniai – laisva diena auginantiems mažamečius. Didelė naujovė, ne visi išdrįsdavo ja pasinaudoti. Kokia laimė ir atokvėpis tai buvo.
Per mamadienį aš pabėgdavau be kaltės jausmo nuo visų – vaikų, namų, darbų. Kartais manikiūro, kartais sportuoti, kartais pramiegodavau visą dieną, bet prikaupdavau jėgų ir optimizmo toliau balansuoti ant lyno, nutiesto tarp darbo ir šeimos. Tai – ne prabanga, o būtinybė: pasirūpinti savimi, susirinkti save, kad po to vėl galėčiau dalinti save kitiems – vaikams, namams, darbams, projektams, draugams. Manau, mamadienis skirtas dirbančioms mamoms persikrauti. Ir raginu mamas be jokios sąžinės graužaties juo naudotis.
– Kai dabar jau turite šitiek metų motinystės patirties, ką pasakytumėte sau prieš 20 metų, kai tik tapote mama?
– Tobulų mamų nėra. Kuo greičiau tai suprasi, pajausi, tuo lengviau, geriau ir smagiau bus tau ir tavo vaikeliui, – dabar pasakyčiau tai perfekcionistei, kuri kūdikį savaitę maudė tik užvirintam ir natūraliai iki reikiamos temperatūros atvėsintam vandenyje. Ir nesileido į jokias kalbas, kad čia ne Afrika, vanduo iš čiaupo net geriamas ir tikrai nepavojingas kūdikiams prausti.
– Kas jums pačiai geriausiai padeda derinti motinystę ir profesinį kelią?
– Stengiuosi būti ten, kur tuo metu esu. Kai leidžiu laiką su vaikais, nenaršau po telefoną, netikrinu darbinio pašto. Na, labai stengiuosi. Darbo metu neieškau vaikams batų ir nekuriu koliažų iš jų nuotraukų. Šitas sprendimas man padeda mobilizuoti energiją ten, kur ji tuo metu reikalingiausia. Jau seniai įsitikinau, kad vadinamasis „multitaskinimas“, kelių darbų darymas vienu metu, labai išvargina ir sekina.
– Kaip manote, ar vaikai prisideda ir prie profesinės sėkmės? Padeda moterims geriau atsiskleisti karjeroje?
– Niekada neskirsčiau gyvenimo etapų – dabar vaikai, o po to – darbai. Arba atvirkščiai – darysiu karjerą, kursiu gerbuvį, tuomet galima ir apie šeimą pagalvoti.
Žinau, kad kai kam taip pavyko, bet man viskas ėjo kartu. Džiazo ritmu. Mokslai – darbai – vaikai – vėl mokslai – vėl vaikai – nauji darbai... Kai atsisuku atgal, atrodo, kad taip tikslingai ir sklandžiai viskas dėliojosi. Nors tuo metu būdavo visai nelengva viską suderinti. O kartais – žvėriškai sunku.
Vaikai trumpam pristabdydavo karjeros žingsnius arba suteikdavo progą atsitraukti, o po to suteikdavo papildomo stimulo ir jėgų. Augo vaikai, augo ir mano profesinai įgūdžiai, kompetencijos – reguliariai ko nors mokydavausi ir įgydavau vis naujos darbinės patirties. O derindama darbą ir šeimą išmokau geriau planuoti, mažiau norėti, daugiau mėgautis. Vaikai – geri perfekcionizmo gydytojai. O tai irgi labai praverčia profesinėje veikloje.
– Kokius savo darbus įvardintumėte kaip įkvėptus vaikų, kurie gal net nebūtų atėję į galvą, kol netapote mama?
– Tikrai nebūčiau parašiusi savo pirmosios knygos „Pabučiuok man… į šypseną“, jei ne mano vaikai. Jie taip neįtikėtinai matydavo paprastus dalykus! Ir taip gražiai kalbėdavo, kad aš rinkau tuos jų perlus ir užrašinėdavau. Tik tam, kad neužmirščiau. O paskui iš jų knyga susilipdė. Joje būtent apie tai – kaip išgyventi mamai šiuolaikiniame pasaulyje. Be kaltės, su šypsena.
Vaikai, gerąja prasme, privertė mane ne tik parašyti knygą, bet ir išmokti į gyvenimą žiūrėti paprasčiau. Kuo kažkas einasi sunkiau – tuo žiūrėti paprasčiau. O jeigu pavyksta iš to pasijuokti – dar geriau.
Šiuolaikinės mamos gyvenime tarp klykiančių vaikų, prisvilusių puodų, noro įlįsti į mažą juodą suknelę ir didingų darbo planų visada turime rasti laiko puodeliui kavos ir žvilgsniui iš erelio skrydžio, iš šono. Taip pažiūrėjusi, pamatai daug juokingų dalykų ir užsigydai daug žaizdų. To mane išmokė vaikai ir pirmosios knygos rašymas. O gauti teigiami, šilti atsiliepimai ir padėkos iš skaitytojų ne tik džiugino, bet tik parodė, kad po šia saule – nieko naujo. Kad mano iššūkiai, problemos ir bėdutės nėra jau tokios unikalios ir originalios, kad daug mamų su tuo susiduria. O pasikalbėjus apie tai tampa daug lengviau jas spręst.
– Ką pasakytumėte, patartumėte ir ko palinkėtumėte kitoms moterims, kurios jaučiasi kaltos ir graužia save, kad gal nėra nei geros mamos, nei geros darbuotojos?
– Pasakyčiau, kad jos yra pačios geriausios mamos savo vaikams. Palinkėčiau nesiekti tobulybės, nes nėra tobulų mamų. Yra tik pačios geriausios mamos savo vaikams. O su vaikais susitvarkanti mama neišvengiamai susitvarkys ir su visais darbais.
Patarčiau karts nuo karto sustoti ir su sveiku humoro jausmu įsivertinti – „jūsų daug, o aš viena“ – ir dalinti save po gabaliuką. Ten, kur tuo metu labiausiai reikia. Ir būtinai rasti laiko pasikrauti nauja energija, meile, optimizmu.
Patarčiau pasitikėti savimi – ir kaip mama, ir kaip darbuotoja. Jūsų yra tiek, kiek gali būti. Reiškia, tiek ir užtenka.