Vargu, ar kada nors bažnyčia taip intensyviai kišosi į privatų žmonių gyvenimą kaip viduramžiais. Ypač buvo smerkiamas seksas, į kurį žiūrėta kaip į nuodėmę. O kaipgi? Juk viduramžių visuomenė buvo giliai persmelkta krikščioniškosios „privalomos moralės“, ypač kalbant apie seksualumą. Ankstyvųjų viduramžių atgailos knygose galima rasti įvairiausių nusižengimų 6-ajam įsakymui, kuris, remiantis krikščioniškąja teologija, ne tik įsako nesvetimauti, bet ir draudžia bet kokius lytinius santykius už santuokos ribų ar vien dėl malonumo.
Jei buvo griežtai laikomasi bažnytinės teisės, susituokusi pora galėjo turėti lytinių santykių nuo dviejų iki ne daugiau kaip penkių dienų per mėnesį, bet tik tam, kad susilauktų naujų krikščionių. Dažniausiai lytiniai santykiai buvo tabu, ypač menstruacijų metu, kai moterys buvo laikomos nešvariomis.