1960-ųjų gale Vakarų pasaulyje karaliavo hipių kultūra. Jos sekėjai laikėsi pacifistinių idėjų ir skleidė meilę. Būtent tuo metu Naujojoje Zelandijoje augo dailininkė Kim Grove, rašoma portale marieclaire.ru. Kai jai sukako 19 metų, ji leidosi į kelionę po pasaulį. Po šešerių metų, Kim apsistojo Kalifornijoje. Vieną dieną ji nuvyko į slidininkų klubą Los Andžele, kur sutiko vyrą, dėl kurio jos širdis ėmė plakti greičiau. Roberto Casali – dailus italas ir sėkmingas inžinierius – iš pradžių nekreipė į Kim dėmesio. Jauna mergina drovėjosi pirma žengti žingsnį ir atvirai su juo susipažinti. Vietoj to ji pradėjo piešti ant servetėlių mielus piešinėlius, kuriuose vaizduojama strazdanota mergaitė ir tamsių plaukų berniukas, papuolantys į įvairias situacijas, ir siuntinėjo juos Roberto. Kiekvienas paveikslėlis prasidėdavo žodžiais: Meilė yra..., po kurių sekė neįprasta interpretacija apie patį gražiausią jausmą pasaulyje.
Šie piešiniai Roberto padarė didžiulį įspūdį. Jį suintrigavo, kas yra jų autorius. Sužinojęs apie Kim, Roberto pakvietė ją į pasimatymą ir netrukus įsimylėjo. Visus piešinius, kuriuos ji jam siuntė, Roberto išsaugojo. Jam atrodė, kad tai yra tikras lobis. Tuo tarpu Kim nematė juose išliekamosios vertės, išskyrus tą, kad šie piešiniai jiems padėjo susipažinti. Vis dėl to Roberto nutarė savo mylimosios talentą parodyti visam pasauliui. Jis susitarė su savo draugu žurnalistu Los Andžele ir 1970 metais sausio 5 dieną, paskutiniame populiaraus laikraščio puslapyje buvo išspausdintas pirmasis Kim darbas „Love is...“
Publika buvo sužavėta jaunosios tapytojos komiksais – apie juos kalbėjo visa Amerika. Netrukus komiksai apie du įsimylėjelius pradėti spausdinti ne tik laikraščiuose, bet ir ant suvenyrų: puodelių, kalendorių, atvirukų, magnetukų, marškinėlių, servetėlių.
Tuo tarpu Kim ir Roberto santykiai perėjo į kitą lygį. Italas pasipiršo savo mylimajai. Tiesa, prieš sutikdama ji paprašė, kad šis pažadėtų vieną dalyką: „Mano tėtis mirė, kai aš buvau jauna. Todėl kai Roberto paprašė tekėti už jo, aš sutikau, bet pasakiau: kad ir ką bedarysi, nedrįsk mirti man ant rankų. Jis nusijuokė ir pažadėjo, kad pasistengs“. Jų vestuvės įvyko Naujojoje Zelandijoje 1971 metais. Tai, kaip atrodė per savo vestuves, Kim įamžino ir savo populiariuose komiksuose. Ji amžino kiekvieną jųdviejų gyvenimo situaciją. Netrukus laimingai porai gimė du sūnūs, jie įsigijo naminių gyvūnų, o gyvenimas atrodė tarsi iš pasakos.
1972 metais kompanija Minikim, įkurta Roberto, licenzijavo „Love is...“ komiksus, kurių populiarumas ir toliau augo. Juos jau žinojo 50-yje pasaulio šalių.
Bet 1975 m. idiliškas Kim ir Roberto gyvenimas patyrė sukrėtimą: vyrui buvo diagnozuotas paskutinės stadijos vėžys. Tai buvo stiprus smūgis porai. Moteris sustabdė visus savo darbus ir pašventė save vyro priežiūrai. Tam, kad gerbėjai nenusimintų, ji paprašė britų animatoriaus Billo Asprey piešti toliau komiksus už ją. Pati Kim dienas ir naktis leido kartu su savo vyru ligoninėje. Galiausiai gydytojai nusprendė operuoti Roberto, bet perspėjo, kad net jei operacijas pasisektų, jis negalės daugiau turėti vaikų. Kim ir Roberto svajojo apie dar vieną vaiką, todėl nusprendė užšaldyti vyro sėklą. Deja, operacija nedavė reikiamų rezultatų. 1976 metais Roberto mirė.
Kim sunkiai sekėsi susitaikyti su nauju gyvenimu. Bet ji vis dėl to nutarė išpildyti jųdviejų svajonę ir pagimdyti dar vieną vaiką. Praėjus 16 mėnesių po vyro mirties ji pagimdė berniuką.
Netrukus Kim su vaikais persikėlė gyventi į Australiją, kur nusipirko fermą netoli Sidnėjaus. Ji mirė 1998 m., o kompanijos Minikim vadovu tapo jos sūnus Stefano. Kim taip ir nebegrįžo prie „Love is...“ komiksų, bet jos pradėtą darbą tęsę animatorius B. Asprey. Jis iki pat 1978 metų laikėsi juodai baltos linijos, bet vėliau nutarė surizikuoti ir pabandyti išleisti paveikslėlius spalvotai. Gerbėjai jais buvo sužavėti. Nuo to laiko jau daugiau nei 40 metų Bilas kasdien piešia.
Įdomu tai, kad ilgą laiką jis net neįtarė, kad turkiška kompanija „Dandy Sakiz“ pradėjo leisti kramtomas gumas „Love is...“ su jo komiksais. 2008 metais vienas korespondentas paklausė apie tai Bilo, o jis nieko net nežinojo. Reikėjo keleto metų, kad būtų įrodytos autorinės piešinių teisės. Galiausiai įmonę „Dandy Sakiz“ įsigijo „Kraft Foods“ ir šie oficialiai pradėjo leisti „Love is...“ gumas su licenzija.