Į Indiją Daumantė išvyko vos baigusi ekonomikos bakalauro studijas tuometiniame VGTU. Dabar Indijoje moteris ne tik vadovauja savo pačios įkurtai skaitmeninio marketingo agentūrai, bet ir džiaugiasi šeimyniniu gyvenimu – su vyru augina 5-erių ir 2-ejų metukų dukreles.
„Su tada dar būsimu vyru susipažinau 2012 m. Belgijoje, kur vyko folkloro festivalis. Tame festivalyje dalyvavo įvairių šalių kolektyvai, įskaitant Lenkiją, Makedoniją, Lietuvą, Belgiją ir Indiją. Aš grojau smuiku su Lietuvos grupe, o mano vyras šoko indiškus šokius. Po festivalio pradėjome bendrauti internetu, o 2015 m. pirmą kartą atvykau pas jį į Indiją. Taip prasidėjo mūsų draugystė, kuri trunka jau 10 metų. Turime nuostabią šeimą – dvi dukreles, Ellie ir Amy“, – šypsosi Daumantė.
Moteris prasitaria, kad gyvenimą Indijoje pasirinko dėl vyro veiklos – jis 7-eriais metais vyresnis, savo gimtojoje šalyje jau buvo įkūręs verslą, turėjo nuosavus namus ir automobilį. O ir pati Daumantė, jos pačios teigimu, buvo labai jauna ir jai buvo sunku apsispręsti, kur nori gyventi – Lietuvoje ar užsienyje.
„Vis dėlto būtų buvę nesąžininga kviesti jį gyventi į Lietuvą, kai pati dar nebuvau tikra, kur noriu likti ilgam laikui“, – „Delfi“ sako ji.
– Koks buvo pirmasis įspūdis nuvykus į Indiją – galbūt kai kas atrodė keista, o gal iškart priėmėte šalį kaip savą?
– Neslėpsiu, kad kai pirmą kartą atvykau į Indiją, patyriau kultūrinį šoką. Viskas atrodė visiškai kitaip, nei buvau pratusi matyti Europoje.
Indija yra nepaprastai tankiai apgyvendinta, ypač didieji jos miestai. Gatvės pilnos žmonių, transporto priemonių, prekeivių. Čia nėra jokių eismo taisyklių, visi važiuoja, kaip patogu jiems. Nustebau pamačiusi tiek daug automobilių, motociklų, rikšų, o kartais net karvių – viskas tiesiog vienoje vietoje. Vairavimas iš pradžių čia gali pasirodyti chaotiškas, o ir garsiniai signalai naudojami labai dažnai.
Vis dėlto didžiausias šokas ištiko pamačius, kokie ryškūs skirtumai čia tarp turtingų ir vargstančių. Gali išvysti prabangias vilas ir prabangius automobilius visiškai šalia lūšnynų, kur žmonės gyvena ypač sunkiomis sąlygomis.
Skirtumą pajutau ir susipažinusi su vietiniais – Indijoje žmonės gali būti labai tiesmuki, jie nesidrovi dažnai klausti asmeniškų klausimų, kurie Europoje laikomi nemandagiais. Pavyzdžiui, jiems normalu teirautis, kiek uždirbi, ar esi ištekėjusi, jei ne, tai pasiteirauja, kodėl, kada planuoji turėti vaikų, ir t. t.
Taip pat, pastebiu, labai skiriasi asmeninės erdvės suvokimas. Žmonės stovi eilėje ar bendrauja vienas su kitu būdami labai arti vienas kito. Tai gali būti nauja ir nebūtinai patogi ar priimtina patirtis, ypač būnant viešose vietose, kur žmonių minios ir didelis šurmulys.
– O ar kažkuo nustebino mylimojo šeima, jų įpročiai, pirmojo susitikimo metu užduoti klausimai?
– Nors mano vyro šeima yra labai moderni, atvykus pirmą kartą į svečius vis dėlto nustebau ne dėl vieno dalyko. Pavyzdžiui, kai atvykau į Indiją ir pirmą kartą visi susėdome vakarienės, mano vyro mama stovėjo ir visus aptarnavo, įdėdavo maisto į lėkštes ir klausdavo, ar ko nors netrūksta, ar viskas gerai. Ji pati atsisėdo pavalgyti tik tada, kai mes pakilome nuo stalo. Tiesą pasakius, buvo ir keista, ir nejauku, kad artimas žmogus aptarnauja valgančiuosius, o pats neprisijungia. Pasirodo, Indijoje taip parodomas svetingumas.
Taip pat pasirodė kiek keista, kad nors mano vyras buvo finansiškai nepriklausomas, jis vis dar gyveno su savo tėvais. Indijoje vis dar įprasta gyventi su šeima – tai jų tradicija, kelios kartos gyvena po vienu stogu. Jauni, vedę sūnūs dažnai lieka su tėvais – čia pat gali sutikti senelius, vaikus, anūkus.
– Užsiminėte, kad Indija jums iš pradžių atrodė chaotiška, nelengva buvo perprasti ir eismo taisykles. Ar greitai prie to pripratote? Ar nekilo sunkumų dėl intensyvaus judėjimo, didesnių atstumų?
– Dabar Indija yra mano namai ir prie daugelio dalykų jau pripratau – karšto klimato, aštraus maisto. Aš net pati išmokau gaminti indų patiekalus! Kalbant apie atstumus, Indija yra panašaus dydžio kaip visa Europa, todėl tarp miestų dažniausiai skraido lėktuvai. Prie to irgi greitai pripratau.
Vienas dalykas, kuris mane vis dar kažkiek glumina – tai kai žmonės spokso į mane dėl kitokios, neįprastos išvaizdos. Net ir po 7 metų, praleistų Indijoje, kartais jaučiuosi dėl to nejaukiai. Kitos tradicijos man tapo artimos, o Indijos chaotiškumas dabar atrodo visiškai normalus.
– Dar viena dažno turisto baimė Indijoje – apsinuodyti vietinių gamintu maistu, parduodamu gatvėje.
– Indiškas maistas iš tiesų labai skiriasi nuo europietiško – tiek skoniais, tiek prieskoniais. Neslėpsiu, pirmą kartą atvykusi į Indiją turėjau problemų su skrandžiu, net nuo namuose gaminamo šviežio indų maisto sustreikavo virškinimas – su tuo susidūrė ir manęs aplankyti atvykusi šeima bei draugai. Mūsų organizmai nėra prisitaikę prie intensyvių prieskonių ir naujų bakterijų, su kuriomis susiduriama naujoje aplinkoje.
Pirmą kartą vykstantiems į Indiją svarbu būti atsargesniems, ypač jei norisi išbandyti, paragauti gatvėje gaminamo maisto. Rekomenduoju pasirinkti vietas, kurios yra švarios ir turi gerą reputaciją. Skrandis gali sunkiai adaptuotis prie skirtingų bakterijų ir žemesnių higienos normų, o jos dažnai būna gatvės maistą tiekiančiose vietose.
Vis dėlto, kaip ir daugelis vietinių gyventojų ir kitų žmonių, kurie kasdien valgo gatvės maistą, aš nesusidūriau su itin didelėmis problemomis.
– Pakalbėkime apie indus vyrus. Ar jie – šeimos žmonės? Kuo indai skiriasi nuo lietuvių?
– Indijoje šeima – pagrindinis gyvenimo centras. Kaip jau minėjau, indai dažnai gyvena didelėse šeimose, apimančiose kelias kartas, tad šeimos ryšiai yra labai svarbūs. Tradiciškai vyrai gali turėti didesnį autoritetą šeimoje, nors šiuolaikinėje šalyje vis daugiau dėmesio skiriama lygybei ir moterų teisėms. Indijoje vyrai dažnai laikomi šeimos maitintojais ir atsakingais už jos gerovę. Be to, dažnai būna stipresnis šeimos palaikymas ir parama, o nariai labai rūpinasi vieni kitais. Lietuvoje šeimos ryšiai taip pat svarbūs, bet kartais gali būti mažiau akcentuojami nei Indijoje.
– Kokie visuomenėje vyraujantys stereotipai subliuško laikui bėgant – apie Indiją, jos visuomenę, šeimą?
– Tiesą sakant, anksčiau stereotipiškai apie Indiją galvodavau ir pati – maniau, kad tai skurdi, atsilikusi šalis, kurioje pilna lūšnynų. Bet kai ėmiau domėtis plačiau, supratau, kad Indijos ekonomika – viena iš sparčiausiai augančių pasaulyje. Čia ypač stiprios tokios sritys kaip informacinės technologijos, farmacijos pramonė ir paslaugų sektorius. Tokie miestai kaip Mumbajus, Bengalūras ir Delis dabar yra tapę globaliais verslo centrais su modernia infrastruktūra ir startuoliais.
Dar vienas stereotipas, kuris man anksčiau atrodė labai ryškus, buvo kastų sistema. Bet šiandien pastebiu, kad, ypač miestuose, ši sistema tampa vis mažiau reikšminga. Daug ką keičia augantis išsilavinimas, urbanizacija ir vyriausybės pastangos mažinti socialinę nelygybę.
Girdėjau ir apie tai, kad Indijos moterys esą apsiriboja tik namų ruošos darbais, bet dabar matau, kad tai toli gražu ne visada tiesa. Miestuose moterys užima aukštas pareigas, tampa verslininkėmis, mokslininkėmis ar politikėmis – kinta požiūris į tradicinius lyčių vaidmenis visuomenėje.
O kalbant apie aplinkosaugą – anksčiau galvojau, kad indai nesirūpina šiuo klausimu, bet realybė, drįstu sakyti, visai ne tokia. Indija aktyviai investuoja į saulės energiją, visuomenė tampa vis labiau sąmoninga dėl tvarumo principų, mažinamas plastiko naudojimas, rimčiau žiūrima ir į atliekų tvarkymą.
– Ar tenka su stereotipais, išankstinėmis žmonių nuomonėmis susidurti dabar, kai gyvenimą Indijoje jau esate gerai pažinusi? Jei taip – kokie dažniausi?
– Taip, tikrai tenka susidurti, ypač dėl dalykų, susijusių su moterų saugumu. Manęs dažnai teiraujasi, ar nesijaučiu nesaugi, ar galiu išeiti vakarais pasivaikščioti viena. Gyvenantys Indijoje ne vienerius metus pasakytų, kad šie stereotipai dažnai yra nepagrįsti. Aš pati jaučiuosi labai saugiai net ir vakare ar vidurnaktį, kai einu pasivaikščioti. Indijoje žmonės labai geranoriški ir pagarbūs, o tai daro didelę įtaką mano saugumo pojūčiui.
Suprantu, kad turistai, atvykę čia pirmą kartą, gali jaustis kitaip dėl nepažintos indų kultūros, kuri jiems gali atrodyti svetima ar, pripažinkime, net šokiruojanti. Indija yra įvairi šalis su unikaliomis tradicijomis, papročiais ir gyvenimo būdu, ir tai gali sukelti tam tikrą nesaugumo jausmą tiems, kurie nėra su tuo susipažinę iš arčiau.
Svarbu prisiminti, kad pirmieji įspūdžiai dažnai būna pagrįsti skirtumais – pamatome tai, ko nesame pratę matyti namuose. Kai pažįsti Indijos kultūrą giliau, supranti, kad ji turi labai stiprias vertybes, ypač pagarbos, draugiškumo ir svetingumo atžvilgiu.
– O ar jūsų vyras lankėsi Lietuvoje? Jei taip – galbūt ir jūsų gimtojoje šalyje jį kažkas nustebino?
– Mano vyras Lietuvoje lankėsi daug kartų. Jis buvo sužavėtas mūsų šalies gamta – žaliosiomis erdvėmis, ežerais ir miškais. Taip pat jį nustebino mūsų architektūra ir miesto kultūra. Pavyzdžiui, Vilniaus senamiestis su savo istoriniais pastatais ir siauromis gatvelėmis jam pasirodė labai unikalus.
Taip pat vyras išbandė ir tradicinį lietuvišką maistą. Nors lietuviškas maistas skiriasi nuo to, ką jis įpratęs valgyti, jis buvo atviras naujoms patirtims ir nesibodėjo ragauti. Kas patiko labiausiai? Šaltibarščiai ir bulviniai blynai.
Jis atkreipė dėmesį ir į kultūrinius skirtumus, galėjo aiškiai pajusti, kad Lietuvoje – gerokai mažiau gyventojų. Mano gimtąją Ukmergę jis juokaudamas vadina kaimu – juk Indijoje esančiame mieste, kuriame su šeima gyvename, gyventojų beveik tris kartus daugiau nei visoje Lietuvoje.
