– Papasakokite, kas jus nuvedė į Prancūziją?
– Gal bus labai standartiškas atsakymas, bet išvykau paskui savo meilę. Pati esu kilusi iš Vilniaus. Prieš Prancūziją, buvau išvykusi studijuoti pagal mainų programą į Italiją. Buvau labai pamilusi itališką kultūrą, kalbą, muziką. Tikėjausi ten sugrįžti, kai baigsiu studijas, bet kadangi buvau Erasmus studentų mentorė, susipažinau su prancūzu, savo būsimu vyru, ir likau su juo. Baigiau mokslus, nusipirkau bilietą į Prancūziją į vieną pusę ir užsilikau.
– Nekilo klausimų, kas pas ką kraustosi?
– Po studijų Lietuvoje šiaip ar taip planavau išvykti mokytis į užsienį, tad Prancūzija nebuvo visiškai netikėtas mano pasirinkimas. Pasirinkau turizmo vadybos studijas. Prancūzų kalbos nemokėjau, bet po metų persilaužiau. Dabar mano namai ten. Apskritai jaučiuosi gerai ten, kur yra mano vyras.
– Ar buvo kultūrinių skirtumų, kurie kištų koją santykiams?
– Iš pradžių buvo gal ne tiek kultūrinių, kiek auklėjimo skirtumų, kurie lemdavo nesusipratimus. Be to, kai susipažinome, bendravome angliškai – abiem svetima kalba, todėl buvo sunku viską perteikti. Nerasdavome žodžių, ne taip išreikšdavome emocijas. Tai buvo ir savotiška paskata man greičiau išmokti prancūzų kalbą.
O kultūriniai skirtumai, matyt, labiausiai pasijusdavo per tradicines šventes. Tarkime, gruodžio 24 d. man yra pati svarbiausia diena, kai susėdame visi prie stalo, 12 patiekalų, laužiame plotkelę, tvyro susikaupimas. Prancūzijoje svarbiausia diena yra gruodžio 25 d. Pamenu per vienas Kūčias sakiau vyrui, kad 24 d. mes nevalgome mėsos. Jis to nesureikšmino, suvalgė kažkokių lašinukų, kilo kivirčas. Kitąmet per Kūčias jie buvo išsipustę iki panagių, buvo paruošta tik jūros gėrybių, žuvies, grūdų, daržovių patiekalų. Tokiu būdu jie norėjo parodyti, kad priima mano kultūrą. Arba – Velykos. Jie kiaušinių nedažo. Sunku ateiti į šeimą, atsinešti 30 nudažytų kiaušinių ir versti juos valgyti žmones, kurie įpratę tą dieną valgyti 7 valandas orkaitėje keptą eriuką ir užsigerti aperityvu.
Kasdieniame gyvenime irgi būdavo įvairių nesusipratimų. Tarkime, čia niekas nekalba apie pinigus ir savo atlyginimus. Tai yra tabu. Klausimas, kiek uždirbi, yra labai blogas tonas. Niekas neskaičiuoja svetimų pinigų net šeimos rate. Pasakai užtenka neužtenka, bet nesakai kiek uždirbi. Yra ir kitų įprastų lietuviams dalykų, kurie Prancūzijoje nėra priimtini. Pavyzdžiui, eiti grybauti ar maudytis ežere. Ežeruose dažniausiai niekas nesimaudo, o grybų nerenka, nes niekas nežino, kas tai per grybai. Apskritai Lietuvoje gamta yra arčiau žmogaus visomis prasmėmis.
– O kaip dėl vyro ir moters santykio? Prancūzai garsėja dėmesiu moterims, komplimentų žarstymu, galantiškumu. Visa tai tiesa?
– Manau, kad negalima visų prancūzų sudėti į vieną krepšį, bet mano vyras mane sužavėjo būtent tuo, kad negailėjo komplimentų ir negaili jų iki šiol, nors kartu jau esame 15 metų. Jis moka mane ir nustebinti, ir prajuokinti, ir kokią staigmeną padaryti. Kai buvau Italijoje, buvau nusivylusi italų požiūriu į moteris. Jie man pasirodė tokie macho, patriarchalinio auklėjimo berniukai. Jiems tavęs reikia, jei esi graži. O prancūzams svarbu, kad moteris būtų graži visame kame, kad ji turėtų ką pasakyti, kad į šeimą galėtum ją atsivesti, kad ji turėtų savo nuomonę. Mano vyras apskritai gal yra tokia išimtis. Jis labai daug dalyvauja buityje. Jis gražiau sulanksto drabužius, skaniau pagamina. Kadangi dabar nedirbu, buities darbų apsiimu daugiau, bet net jei jis važiuoja pasivažinėti dviračiu, atsiklausia, padėkoja, sako: „Žinau, kad būti su trimis vaikais nėra lengva“. Jis yra labai gerai išauklėtas, tolerantiškas, dėmesingas.
– O kaip jus priėmė jo tėvai?
– Mūsų santykiai visada buvo ir yra geri. Iš pradžių buvo sunku susikalbėti, nes aš nekalbėjau prancūziškai, uošvis kalbėjo itališkai, o anyta – truputį angliškai. Vienais metais vyras išvyko 3 mėnesiams į Madagaskarą, o aš – į Italiją. Jo tėvai nutarė mane aplankyti. Iki jų atvykimo vakarais kaldavau prancūzų kalbą, bandžiau jų r ištarti. Tąkart kartu praleidome porą savaičių, bendravome kūno kalba. Bet aš visada jaučiausi priimta į šeimą. Gal dėl to, kad turiu daug bendro su anyta. Mums patinka siūti, megzti, gaminti maistą, skaityti knygas. Nuo pat pradžių paklausiau, ar galiu juos vadinti mama ir tėčiu. Jiems tai irgi įrodė mano norą būti jų šeimos nare. Kažkada anytos paklausiau, gal ji norėjo prancūzės marčios, kaip pasijautė, kai sūnus atvedė lietuvę. Ji pasakė, kad ne kalba ir ne kultūra yra svarbiausia, kai jauti žmogų, sueina bangos, yra abipusis noras vienas kitą pažinti ir matai, kaip tas žmogus myli sūnų, tai ir yra svarbiausia.
– O kalbant apie prancūzes, ar pastebite jų eleganciją, raudoną lūpdažį? Kokios jos?
– Netiesa, kad Paryžiuje visos moterys vaikšto pasitempusios, pasidažiusios lūpas ir dvelkiančios elegancija. Gyvenau Paryžiuje 7 metus. Mano nuomone, yra prancūzių, kurios turi įgimtą šarmą. Joms nereikia dažytis, nereikia tvarkingai susišukuoti. Truputį akių tušo, blizgesio ir viskas. Kas mane stebina Lietuvoje, kai grįžtu, kad lietuvės atrodo praleidžia kokias 3 valandas prie veidrodžio prieš išeidamos į gatvę. Plaukai sušukuoti, makiažas tiesiog tobulas – nesupranti, ar tai tikras veidas, ar kaukė. Man trūksta natūralumo. Prancūzės nebijo parodyti savo žilų plaukų ar netobulos šukuosenos. Jų pasitikėjimas savimi suteikia daugiau šarmo nei noras parodyti gražią išorę. Bet, tarkime, turiu draugę lietuvę, kuri gyvena Italijoje, ten atvirkščiai, turi būti nuolat pasitempusi, nes standartai kitokie.
– O kaip dėl vaikų auklėjimo, ar dėl to nebūna nesutarimų su vyru?
– Daugiausiai jų iškildavo tada, kai vaikai buvo dar kūdikiai. Mano vyras buvo kategoriškai nusistatęs prieš vaikų migdymą tėvų lovoje. Su tuo sutikau, bet nesutarimų pasitaikydavo, kai vaikas susirgdavo. Aš pati pamenu, kaip buvo gera miegoti pas mamą lovoje. Nenoriu sergančio vaiko palikti vieno. Bet bendrai paėmus mūsų auklėjimo principai yra panašūs, nepaisant to, kad augome labai skirtingose šeimose. Mano šeima buvo labai konfliktiška, o jo – labai pacifistinė. Dėl to buvo visokių problemų santykių pradžioje. Aš buvau įpratusi nuolat kivirčytis, tik paskui supratau, kad galima gyventi kartu be pykčio. Mano vyras yra iš tų, kurie, jei galima išspręsti ginčus ramiai, padarys viską, kad taip ir būtų. To mokome ir savo vaikus: kalbėti, pasakyti, kas yra negerai. Bet galiu pasakyti, kas mane stebina, kaip lietuviai augina vaikus. Pavyzdžiui, kad dažnai vaikai neturi jokios valgymo rutinos. Mes turime pusryčius, pietus, pavakarius ir vakarienę. Nebent kažkokia kelionė. Lietuvoje matau tokį bardaką. Atrodo, kad vaikas normalaus maisto nepavalgo nei ryte, nei per pietus, nei vakare.
– O kaip dėl laiko sau, laiko dviese? Ar įprasta Prancūzijoje eiti į pasimatymus, auginant vaikus, nusisamdyti auklę?
– Priklauso nuo vaikų amžiaus, nuo mamų noro. Kai turėjome tik vieną vaiką, nusisamdydavome auklę ir eidavome į restoraną, į koncertą. Dabar tai būna rečiau. Turime vieną kartą per metus išvyką su draugais. Tuomet vaikus prižiūri jo tėvai. Bet mes žiūrime, kad kiekvienas turėtų asmeninį laiką sau. Tarkime, aš du kartus per savaitę žaidžiu badmintoną. Išeinu, pasikraunu energijos, pabendrauju su kitais žmonėmis. Vyras daug keliauja dėl darbo. Bet šiaip Prancūzijoje įprasta, kad tėvai kur nors išeina ir praleidžia laiko tik dviese. Mes tokios tradicijos neturime, bet kartu pabūname vakarais, kai vaikai užmiega.
– Tai kol kas apie Lietuvą negalvojate?
– Kol kas ne. Tiesa, dabar dažniau iniciatyvą aplankyti Lietuvą rodo mano vyras. Jis net turi idėją pasiimti porą metų atostogų nuo darbo ir nuvažiuoti pagyventi į Lietuvą. Jis norėtų čia turėti kokią lūšnelę ant ežero kranto, jam patinka mūsų šalies kraštovaizdis. Tai žiūrėsime, kaip bus, bet kol kas mano namai Prancūzijoje.
