Sandra taip pat iki šiol pavadinama barakuda: „Sako – tik piniginė jai parūpo. Sėkmingas futbolininkas ir blondinė – toks stereotipas, tačiau niekas iš tiesų nežino, kaip prasidėjo mūsų meilės istorija.“ Sandra sutiko papasakoti, kodėl tėvai ją bandė atkalbėti nuo kelionės paskui mylimą vyrą.
Šviesiaplaukė, itin dailių kūno linijų trisdešimtmetė Sandra Šernė demonstruoja savo kurtas sukneles. Nuo veido nedingsta šypsena, ir Sandra nė nebando slėpti – jos gyvenimas klostosi puikiai – du sūnūs, mylimas vyras, aprūpinta buitis. Kokie gyvenime padaryti sprendimai jai leidžia šiandien šitaip gyventi? Sandra viską paaukojo dėl savo vyro, tačiau prašo jos dėl to negailėti.
Sandrai niekada nebuvo apmaudu, kad jos vyras visuomenės akyse sėkmingas, turtingas, daug pasiekęs, o ji – tik tarsi gražus papuošalas šalia: „Niekada šito kažkaip nesureikšminau. Mano prioritetas niekada nebuvo tapti žinomesne, garsesne ir turtingesne nei mano vyras.“
Po vestuvių Sandrai teko girdėti daug apkalbų apie save, ir ne vieną ašarą dėl to nubraukti – pikti liežuviai plakė, kad ji žinomą futbolininką pasirinko tik trokšdama gero gyvenimo.
„Taip, ne visada malonu būti išlaikomai vyro. Ši tema man tikriausiai yra viena sudėtingiausių. Tarp tu visų daugybės pliusų tai yra vienas labai didelis minusas, nes tu jautiesi galbūt ne tai, kad nesaugiai, tačiau mes visi norime savo kažką parodyti, turėti savo. To reikia išmokti, prisitaikyti ir su tuo gyventi. Mes sakome, kad ne aš vyro išlaikytinė, tai yra šeimos pinigai“, – sako Sandra.
Tačiau tikroji poros istorija yra visai kitokia. Kai Sandra susipažino su penkeriais metais vyresniu Darvydu, ji tebuvo vienuoliktokė. Iš Alytaus kilęs jaunuolis dar tik skynė pirmąsias pergales Vilniaus „Vėtros“ komandoje, be to, Lietuvoje buvo labai mažai futbolininkų, galėjusių pasigirti puikiu gyvenimu: „Tiesiog yra tas žmonių stereotipas sudėliotas – na, tai aišku, kad piniginė jai parūpo. Bet niekas nežino, kas toje piniginėje. Mes nuo 18 metų kartu, jis tuomet žaidė Vilniuje, ir tų tolimų kraštų nebuvo. Niekas nemato tos pradžios.“
Kai nuskambėjus paskutiniam skambučiui Sandros klasės draugai rinkosi, kokiame universitete studijuoti, ji jau žinojo, kad keliaus paskui savo mylimąjį, kur tik jis gaus kontraktą. Pirmoji šalis buvo Rusija – atšiaurus Nalčiko miestas, kur Darvydas žaidė „Spartak“ ekipoje. Artimieji bandė ją atkalbėti nuo kelionės, bet Sandra nenorėjo jų girdėti, nors tuomet net nemokėjo rusų kalbos. Netrukus Darvydas buvo išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku.
„Tėvai gal labiausiai baiminosi net ne to, kad aš paskui vyrą kažkur važiuoju, bet gal pačios kelionės, nes tuo metu jis išvyko Rusijos glūdumą, keliavau viena, kalbos nežinodama. Tai galbūt baimino visus, bet po poros mėnesių buvimo ten, tėvai tikriausiai suprato, kad kitaip gal ir nebebus. Jeigu į Rusiją ten toli išskridau viena, tai ir į visas kitas keliones po to jau labai ramiai žiūrėjo“, – sako Sandra.
Sportininkų žmonos dažnai sako, kad paaukojo visas asmenines ambicijas, kad galėtų būti kartu. Natūralu – sportininkai kiekvieną sezoną renkasi geriausią kontraktą, visai nesvarbu, kurioje šalyje teks gyventi. Todėl sutuoktiniai turi gyventi per atstumą, arba žmona nuolatos keliauti kartu.
Darvydas Šernas yra vilkėjęs 13 futbolo klubų aprangą ir žaidęs 8 šalyse. Rusija, Lenkija, Turkija, Škotija, Australija ir Izraelis – į šias šalis pastaruosius dvylika metų kartu su juo gyventi važiavo ir Sandra. „Niekada dėl to nesiskundžiau, nes mano gyvenimas visada priminė atostogas, – sako Sandra. – Man labai pasisekė, nes mes gyvenome Turkijos kurorte, gyvenome Australijoje, tai yra nerealu, aš negaliu to pavadinti aukojimusi. Man buvo malonumas. Aš buvau su savo šeima, buvau su vyru, savo vaiku. Ar galima sakyti, kad aš aukojuosi, kad važinėdavome prie jūros pasideginti, ar eidavome vakarieniauti, matėme Sidnėjų, Melburną ir gyvenome nuostabiame mieste?
Be to, kai mano vyras būna stovyklose pasiruošimo mėnesį ar du ir grįžta namo, tu jau jauti trintį. Nes tu tuos mėnesius gyvenai viena, jau persidėliojai viską, pripratai, ir va grįžo vyras. Tai tos pirmos dienos būna sunkios, nes tau vėl reikia su tuo žmogumi gyventi. Aš kai matydavau, kaip žmonės po puse metų gyvena atskirai, tai nejungia. Mano nuomone, tuos žmones tai tik dar labiau skiria, nes atpranti. Tu eini į darbą, vakarienės, kažkur į miestą ir tos pagundos vis tiek atsiranda ir nori nenori tiek moteriai, tiek vyrui reikia kažko šalia, šilumos. O tas telefonas, internetas ar žinutės vis tiek to neatperka. Tai aš nenorėjau net bandyt rizikuoti, ar mes čia galėtume, ar negalėtume būti atskirai – visą laiką norėjau būti kartu, kad nekiltų jokios rizikos.“
Sandra neslepia – sėkmingi, žinomi ir turtingi sportininkai it medus traukia gero gyvenimo ieškančias moteris. Sandra ir savo akimis matė, kaip medžiojami futbolininkai.
„Pamenu, mes ėjome tiesiog su visa komanda linksmintis, ir tai buvo vieša vieta. Mes su kito futbolininko drauge stovim šone, ir tu girdi kaip merginos sako: matau, čia futbolininkai, einam. Tai prie kurio? Tai nesvarbu, jeigu šitas ne, tai prie kito. Nu ta prasme tai buvo taip juokinga. Todėl aš saugau savo vyrą. Brangus vyras, geras, tai reikia saugoti. Nors mes visą laiką būname kartu, tai nebūna kažkur pagundų ar nesaugių vietų. O saugau aš jį morališkai, myliu ir gerbiu, saugau būdama gera žmona ir atsilygindama už jo gerumą ir meilę, bet ne tai, kad aš jam draudžiu kažkur eiti ar kažką daryti.
Man labai svarbu, kad būtų švaru, tvarkinga namuose, kad maistas visą laiką būtų šviežias, nes jis grįžta pavargęs, leidžiu jam pamiegoti, pailsėti, kad vaikai netrukdytų, kad jis galėtų atsipalaiduoti. Mano vyras medžioja nuo labai ankstyvos vaikystės, ir medžioklė jam yra pagrindinis hobis, didžiausias atsipalaidavimo šaltinis. Po šeimos jam medžioklė yra viskas. Ir aš niekada jo neriboju. Jis gali važiuoti parai, dviems, kada tik nori, mes susitariame. Tai jis irgi labai tai vertina, visą laiką sako – ačiū, va kiti nevažiuoja, žmonos pyksta, o aš visą laiką išleidžiu, nes aš žinau, kad jam tai yra didelis malonumas ir nenoriu to iš jo atimti“, – sako Sandra.
Ne vienas pasakytų – gyventi visiškai priklausomai nuo vyro – labai rizikinga. Žiniasklaidoje pilna istorijų, kai turtingi verslininkai po skyrybų žmonas, kurios rūpinosi namais ir augino vaikus, palieka be nieko. „Net ir suprasdama šią riziką, aš vis tiek nieko nebijau, – sako Sandra. – Mes neturime povedybinės sutarties. Nes jeigu tu jau tuokiesi ir atiduodi, kaip sakoma, visą save, tą meilę, tą gyvenimą, buvimą kartu, tai pasirašyti dėl kažkokios tai mašinos ar pusės buto, man atrodo, kad tuomet tu galbūt nemyli iki galo, nepasitiki, ir jeigu tu to nejauti, kam apskritai reikia tuoktis, tiesiog gal gražiai gyvenk kartu. O mes tuokėmės bažnyčioje, ten viską vienas kitam prisiekėme ir pažadėjome, tai jokių sutarčių ir draudimų scenarijų nebuvo sudaryta.“
Sandra sako, kad jai nebuvo svarbu, jei universitete nebaigs prestižinės specialybės ar neįgis darbo patirties. „Aš visada buvau šeimyniška, ir nenorėjau gimdyti vaikų sulaukusi keturiasdešimties ar dar vyresnė, kai jau pasiekiau karjeros. Aš žinojau, kad noriu baigti mokyklą, įstoti į universitetą ir tais metais, kai baigsiu universitetą, aš noriu, kad man pasipirštų. Tai viskas taip gražiai ir susidėliojo. Aš norėjau šeimos, vaikų, buvimo namie. Man vienas didžiausių malonumų būdavo daryti pusryčius, tada pietus, vakarienę, rūpintis vyru – man niekada tai nebuvo kažkokia prievolė, nemalonus darbas. Aš buvau namų žmogus, net pagal zodiaką jautis – naminė. Ir man darbai bei karjeros siekimas niekada nebuvo prie širdies“, – sako Sandra.
Tačiau gimus vaikams net ir atsidavusios krepšininkų ar futbolininkų žmonos lieka gyventi Lietuvoje – keliauti į nepažįstamą šalį su naujagimiu ant rankų, kur nebus nei artimųjų pagalbos, nei patikimų medikų, atrodo pernelyg rizikinga. Tačiau Sandra net su trijų savaičių pirmagimiu nepabijojo iškeliauti į Turkiją. „Mes šį klausimą išsprendėme paprastai – visada turėjome auklę, o ir mama skrido kartu padėti, – sako Sandra. Ypač gimus vaikams, tai čia tiesiog net nekyla klausimas, nes sūnus yra ir mano, ir jo. Vaikam matyti ir tėtį, ir mamą tiesiog yra privaloma.
Sportininkų šeimos, kone kasmet keisdamos šalį, kurioje gyvena, susiduria su nemažai iššūkių. Kaskart reikia susirasti ir išsinuomoti naujus namus, susipažinti su miestu, rasti kur apsipirkti, surasti vaikams gydytojus, nors keletą bičiulių, su kuo galėtum bendrauti.
„Tačiau kai įsikuriame, gyvenu kaip ir kiekviena mama, auginanti mažus vaikus – gaminu maistą, tvarkau namus, einame pasivaikščioti. Nebūtinai tik man reikia žiūrėti vaikus, nes jis, tarkime, turi treniruotę, tai miega po 5 valandas ir nieko nedaro. Jis ir prie vaikų naktį keldavosi, kai jie gimė, ir mane išleisdavo kažkur vieną pabūti, pailsėti. Tie darbai neišdalinti – jeigu aš dabar pavargusi, tai jis ir valgyti padarys, ir indus išplaus.
O geriausi atsiminimai man, tikriausiai, yra iš Australijos, nes ten mažiau dėmesio skyrėme namams, kadangi turėjome vandenyną, nuostabų miestą, kuriame gyvenome, tai tiesiog būdavo atsikeli, vyras važiuoja sportuoti, aš važiuoju kartu, jis po treniruotės mane paima, mes abu pasportavę, susirenkame vaikus, sodiname į mašiną ir važiuojame į paplūdimį iki vakaro“, – prisimena Sandra.
Moterims norisi namų jaukumo, todėl Sandra sako, kad visose viešnagėse užsienyje stengėsi sukurti namų jausmą – kiekvienose šalyje tekdavo pirkti baldus, žaislus, ir daugybę kitų buities daiktų, o vėliau viską palikti: „Kiek įmanoma, ieškodavome vietos, kuri mums labiausiai tiktų, atitiktų norusc ir poreikius tam kartui. Apie vaikų kambarius ir vaikų baldus, tai kur gyvenau, tiek ir turėjau, nes vaikam vis tiek visko reikia būtinai. Tai tekdavo nemažai išleisti, kad tą namų jausmą sukurti. Bet nebuvo iš ko rinktis. Būdavo vietų, iš kur galėdavai grįžti su daiktais, bet Australijoje, tai jau atsisveikini su viskuo ir keliauji į naujus namus.“
Šiandien Šernų sūnums – Darvydui ir Kajui – jau beveik šešeri ir ketveri. Jiems atrodo normalu, kad visa šeima kas metus ar daugiau keliasi gyventi į vis kitą šalį. „Net neabejoju – mūsų vaikai dėl tokio gyvenimo būdo auga kitokie, – sako Sandra. – Mums, pavyzdžiui, keliauti išvis nėra problemos. Kur benuvažiuosi, vaikams gerai. Vat dabar irgi į Klaipėdą nuvažiavome ir jie klausia, čia dabar namai mūsų? Gerai, tai mano čia kambarys – sako vienas sūnus. Jiems tai yra labai natūralu, normalu, jie nori keliauti, jie nori matyti, jie domisi pasauliu, jie žino šalis, kuriose buvo, jie žino miestus, jie atsimena, tokie kosmopolitiški daugiau vaikai. Jiem bendrauti lengva, nebijo žmonių.“
35-erių Darvydas šiuo metu žaidžia Klaipėdos „Atlante“. Nėra ko slėpti – maždaug tokio amžiaus futbolininkai baigia karjerą, liko, galbūt, tik pora metų, todėl pora sostinėje statosi namą ir Sandra jau rūpinasi savo karjera. Jos mados namai „Female“ klesti – itin moteriškas sukneles kurianti Sandra ir pati jas nešioja: „Tačiau nei viena suknelė, jokie namai, draugės ar kažkokia veikla man neatpirks to, kad aš galiu važiuoti su juo ir mes galime būti visi kartu. Aš jausčiausi labai negerai, jeigu atimčiau iš jo vaikus. Vaikams smagu būti su tėčiu, o ne prilipus prie mamos.“
Sandra sutinka su posakiu, kad gražiai moteriai gyvenime sekasi kur kas labiau, todėl jos reikalavimai sau – dideli. Sandra net šešis kartus per savaitę sportuoja, o su vyru niekada neina vakarieniauti be makiažo.
„Aišku, save prižiūriu, ir tai iškelia kartelę pačiai sau. Kai tu kažkur eini visą laiką esi pasitempusi, tu kitą kartą irgi turi taip eiti, nes žmonės jau pripratę prie tavęs tokios. Ir vyrui visą laiką malonu, kad aš šalia atrodau gražiai. Mano vyras estetas, jam patinka kai viskas gražu, švaru, tvarkinga, jis tikrai ne iš tų, kurie sako kiekvieną dieną vaikščiok po namus su suknelėmis ir makiažu, bet kai mes kažkur išeiname, tai jis irgi visą laiką mane pagiria, sako: na va, aš labai gerai jaučiausi, kad tu tokia graži šalia“, – atvirauja moteris.
„Nors šeima man svarbiausia, aš niekada nebuvau ir nebūsiu supermamytė, – sako Sandra. – Vaikus maitinau labai trumpai, nes man tai nepatiko. Kaip kitoms tai kelia malonumą, tai man buvo blogai. Ir aš tiesiog nusprendžiau, kad jeigu tai yra tiek blogai, kodėl aš turiu tęsti? Ir aš garsiai tai sakiau, jeigu tai yra prieš tave, kodėl tu turi kažką kitiems imituoti ir vaidinti?
Kartą per savaitę palikdavau vaikus auklei. Ji ateidavo, kad aš galėčiau išsimiegoti ir man sakydavo – kaip tu gali, kad kažkas miegotų su juo namuose, bet ar geriau aš būsiu kažkokia nuvargus, pikta ir susisukus šalia jo, ar aš vieną kartą per savaitę išsimiegosiu ir man po to energijos užteks visam laikui?“
Gyvenimo būdo laida apie tėvus „Kasdienybės herojai“ – tai išskirtinės, jaudinančios tėvų gyvenimo istorijos ir patirtys. Kas savaitę – naujas interviu su gerai žinomu žmogumi, o gal netradicinį gyvenimo būdą pasirinkusiu tėvu ar mama.