„Tikrai noriu labai pasidžiaugti, kad pirmieji mano tokie metai ir pirmoji tokia žiema bus ramesnė, santūresnė ir, ko gero, aš dėl to laimingesnė. Nes teko išgyventi įvairius metus. Kai buvo labai daug nerimo, kad tavęs nekviečia ar per mažai veiklos. Nes socialiniai tinklai tau primena, jog visi koncertuoja, visi viską daro, o tu kažkodėl stovi vietoje“, – laidoje „Kasdienybės herojai“ pasakoja pašnekovė.
Be abejo, iš Katažinos jos temperamento neatimsi. Net ir į interviu ji atskrieja su vėjeliu, ištaikiusi pusdienį tarp galybės kitų darbų. Tik jos darbai dabar sukasi ne tik apie sceną ir fotosesijas, tačiau ir kasdien po kelias valandas trunkantį vaikų vežiojimą po mokytojų pamokas ir užsiėmimus.
Katažina apie save, kaip apie dainininkę, kalba kiek neužtikrintai. Tačiau neslepia turinti rimtų ambicijų.
„Manęs neliko nei šeimai, nei vaikams, nei mano kūrybai. Na, sąlyginai aš nesu kūrėja, bet kažkada sau uždaviau klausimą – ar aš pabandžiau? Ar aš atradau savo dienotvarkėje vietos ir laiko, kad nurimčiau? Ne dieną, ne pusdienį, o savaitę, dvi, tris. Galbūt kas nors ir su kūryba pavyktų, nieks nežino. Mes kartais sau kažkokius štampus užsidedam iš anksto. Tai dėl to tiesiog norėjau pristabdyti, atsikvėpti, išgirsti save ir suprasti, kur aš toliau noriu judėti“, – sako pašnekovė.
Patirti išgyvenimai supurtė dainininkę iš esmės. Tenka ne tik spręsti krūvą kasdienių buitinių iššūkių. Tai privertė Katažiną susimąstyti ir apie profesinį kelią bei kelti klausimą, kokią ji save nori matyti scenoje ateityje. Gal atėjo metas pokyčiams?
„Vaikai yra tėvų veidrodis, o autistiški vaikai dar ir itin jautriai pagauna mamų emocijas“, – patikina Katažina, ne vienerius metus ieškojusi atsakymų, kaip nuraminti savo nerimą ir kitas neigiamas emocijas.
Katažina neslepia – sunkiausia jai pirmuosius kelerius Donato auginimo metus buvo tai, kas jis visiškai nenorėjo mamos, pavyzdžiui, apsikabinti. Fizinis kontaktas jam buvo svetimas. Tačiau dabar viskas pasikeitė – berniukas tapo itin šiltu, empatišku vaiku.
Katažinai ypač sunku planuoti laiką ir susitikimus. Donatas kartais gali apsirengti per penkias minutes, tačiau jei nuotaika pasitaikys prastesnė, gali prireikti ir trijų valandų.
O didžiausią rūpestį moteriai dabar kelia tai, kad sūnus labai nedaug kalba. Tačiau čia dedamos didžiulės pastangos, kurios po truputį duoda rezultatų. Ir tai – labai džiugina.
Visą interviu žiūrėkite vaizdo įraše.
Gyvenimo būdo laida „Kasdienybės herojai“ – tai stiprių asmenybių jaudinančios gyvenimo istorijos. Kas savaitę – interviu su gerai žinomais, o gal išskirtinį gyvenimo būdą pasirinkusiais žmonėmis.