Mamai pasitraukus iš gyvenimo, kai Henrikui tebuvo šeši mėnesiai, berniukas kaime augo su dviem vyrensiais broliais ir geriančiu tėvu.
Henrikas sakė nenorėjęs eiti panašiu keliu kaip tėvas, todėl vietoj jaunimo vakarėlių rinkosi sportą. Fizinė veikla padėdavo užsimiršti, todėl ir rezultatai netrukus ėmė matytis. Šešiolikos Henrikas išvyko mokytis ir sportuoti į Vilnių – sportas buvo vienintelė jo viltis pabėgti nuo sunkaus gyvenimo kaime.
„Aš turėjau tokios kaimiškos jėgos. Ir šiaip turėdavau tokio pykčio savyje, tai išliedavau šitą pyktį ant kriaušės. Turėjome tokią kriaušę sodelyje pasikabinę, mes dviese sportuodavome. Ir baigęs 10 klasių aš išvažiavau į Vilnių. Jau po pusės metų sporto, gal netgi mažiau, aš turėjau savo pirmas varžybas. Laimėti padėjo mano charakteris, nors ir turėjau netobulą techniką.
Nuo tada mane tai užkabino ir supratau, kad sporto nepaleisiu“, – sako kikboksininkas.
Atvykęs vienas į sostinę, dar būdamas nepilnametis, Henrikas apsigyveno bendrabutyje. „Kelerius metus pirkau vien bulves ir aliejų“, – prisimena Henrikas. Vėliau jis tapo universiteto studentu ir stengėsi itin gerai mokytis, kad tik gautų geriausią stipendiją – juk niekas jaunuoliui padėti negalėjo.
„Žinokite, čia nėra toks sportas, kad tu galėtum pragyventi. Aš turiu dirbti treneriu. Bet sportas man padėjo ir žmoną susirasti“, – sako dviejų dukrelių tėvas.
Henrikas džiaugiasi, kad net ir po tokios sunkios vaikystės artimieji neįkalbinėjo jo pasirinkti praktiškos profesijos, kur būtum tikras dėl rytojaus.
Kikboksininkas pajuokauja turintis kreivą nosį visai ne nuo kovų ringe, o nuo kaimo šokių jaunystėje. Todėl dabar jo visai nedomina nei naktinis miesto gyvenimas, nei po kikbokso turnyrų vykstantys vakarėliai su gerbėjais – visą savo laisvą laiką Henrikas praleidžia namuose.
Visą interviu žiūrėkite vaizdo įraše.
Gyvenimo būdo laida „Kasdienybės herojai“ – tai stiprių asmenybių jaudinančios gyvenimo istorijos. Kas savaitę – interviu su gerai žinomais, o gal išskirtinį gyvenimo būdą pasirinkusiais žmonėmis.