Prieš dvejus metus, apie 7-tą valandą vakaro visa šeima susėdome prie Kūčių stalo. Aš, diedukas, močiutė, teta, tėvai ir mano jaunesni keturi broliai ir sesės – visi gerai, šventiškai nusiteikę. Aš palaukiau, kol visi susės, viskas aprims, ir išsitraukiau savo mylimą Bibliją. Matote, šiaip skaitinį iš Biblijos pasirinkdavo ir skaitydavo tėtis, bet ne šiais metais, ne. Šią tradiciją perėmiau aš ir tuo labai didžiuojuosi.
Buvau pasirinkusi skaityti apie Jėzaus gimimą, taip ir padariau. Pirma, šiek tiek išsigandusi, gavau per daug dėmesio, visi klausėsi manęs, bet po kurio laiko ėmiau įsivažiuoti ir tuo džiaugtis. Po to visi susikaupėme maldai. Mačiau, kaip visi užsimerkė ir paniro į maldą. Taip dariau ir aš.
Sulig paskutiniais žodžiais visi ėmė atsimerkti ir vos pravėrus akis, pamačiau, kaip diedukų katė Lili pralėkė per jų pianiną, seną, rudą pianiną, pastatytą tiesiai man prieš akis. Ji, matyt, kažkur labai skubėjo, nes nematė, kur bėga, ir pralėkė tiesiai virš uždegtų žvakučių. Aš persigandau, kad gal ji užsidegė, tad surikau kitiems, jau šokdama iš kėdės. Nuskuodžiau pro virtuvę, darbo kambarį, sofą ir užsukau į miegamąjį. Ten ji ir tupėjo, sveikut sveikutėlė. Atlėgo širdis man. Patikėkit, buvau išsigandusi. Kartu su sesėmis, kurios bėgo man iš paskos, pasukome atgal link stalo pas visus sutrikusius. Buvo juokinga jiems aiškinti, kas nutiko, visų pirma dėl to, kad tai įvyko tiesiai po maldos – susikaupimo meto.
Po to įvykio visa šeimyna susėdome atgal į savo vietas ir laužėme bažnyčioje pašventintus Kalėdinius paplotėlius tarpusavyje. Kai pradėjome valgyti, pagaliau galėjau paragauti taip visus metus lauktų močiutės gamintų dzūkiškų grybų bandelių. Mano mėgstamiausias kalėdinis patiekalas. Vėliau reikėjo valgyti žuvį ir salotas, kad paragaučiau dvylikos patiekalų dvylikai Jėzaus mokinių. Bet ir vakarienė negalėjo praeiti be įvykių, šį kartą – magiškų.
Su kažkuo kalbėjausi arba valgiau, kai tėtis sušuko, kad mato Kalėdų Senelio roges. Jis rodė pirštu žiūrėti per langą. Ir išties – tiksliai ten, kur jis rodė, danguje pastoviu greičiu skrido raudonai ir žaliai mirgantis objektas. Ne, tai nebuvo fejerverkas, aiškiai mačiau savo akimis, ir jis nesprogo. Ir tai tikrai nebuvo lėktuvas – jis buvo gerokai per žemai. O prie mūsų oro uostų nėra. Tai kas gi tai daugiau, jei ne Kalėdų stebuklas?
Po vakarienės suaugusiems suvaidinome mano parašytą pasirodymą ir netrukus turėjome eiti miegoti, nes kaip mama sakė, kad nuo seno kalbama, jog Kūčių naktį gyvūnai ima kalbėti ir jei kurį nors nugirsti – pats juo pavirsti. Tad teko. Tokios ir buvo mano dvyliktos Kalėdos – vertos prisiminimo.
Ši istorija dalyvauja konkurse „Mano Kalėdų stebuklas“. Jei ir jūs turite šventinį prisiminimą, kuris iki šiol užima svarbią vietą jūsų širdyje, rašykite savo istoriją adresu konkursas@delfi.lt ir laimėkite puikius prizus.