Taigi kiekvienais metais visa šeimyna keliaudavome pas senelius švęsti ne tik šv. Kūčių, bet ir šv. Kalėdų. Tuomet kiekvienais metais pas mus pasirodydavo ir Kalėdų Senelis. Žinoma, man mažam tai buvo, tikrąją to žodžio prasme, neišdildomi įspūdžiai ir tikras stebuklas, tačiau vienas vakaras apvertė viską aukštyn kojomis.
Kalėdų dieną, kai pusryčiavome, į duris, kaip ir kiekvienais metais, pasibeldė ne kas kitas, o Kalėdų Senelis. Vos tik jam įžengus pro duris ir nusiavus batus, man į akis krito jo „nekalėdiškos“ kojinės, kurias jau kažkur buvau matęs. Kalėdų Senelio programai įpusėjus, įtarimų sukėlė ir tai, kad nėra mano tėčio. Dar minutėlę pagalvojęs ir pažiūrėjęs į kojines, supratau, kad jos greičiausiai priklauso mano tėčiui. Tą pačią sekundę atsisukau ir sušukau: „Tėti, čia tu? Tu juk ne Kalėdų Senelis!“
Žinoma, įsivyravo spengianti tyla, ir nors visi sunerimo, bet tėtis nepasimetė ir įteikęs dovanas bei atsiprašydamas visų, kaip tikras Kalėdų Senelis tarė, jog turi suspėti dar pas kitus šimtus tūkstančių vaikučių.
Bet visa tai vainikavo vaikiškas pyktis ir nerimas, kad gal visgi Kalėdų Senelis neegzistuoja. Sunku atsiminti, kaip baigėsi tas vakaras ir kaip tėtis nepastebėtas grįžo kaip niekur nieko atgal namo, bet mano Kalėdų stebuklu tapo supratimas, kad greičiausiai tikrasis Kalėdų Senelis neegzistuoja. Tolimesniais metais Kalėdų Senelis jau nebeateidavo.
Ši istorija dalyvauja konkurse „Mano Kalėdų stebuklas“. Jei ir jūs turite šventinį prisiminimą, kuris iki šiol užima svarbią vietą jūsų širdyje, rašykite savo istoriją adresu konkursas@delfi.lt ir laimėkite puikius prizus.