Prieš šešerius metus pakeičiau veiklos sritį – įsidarbinau vienoje nedidelėje provincijos mokykloje anglų kalbos mokytoja. Kartą ryte mano kabineto slenkstį peržengė guvi penktokė mergaičiukė Greta. Įsikalbėjome. Žodis po žodžio sužinojau labai skaudžių jos gyvenimo detalių: mergaitė gyvena su seneliais, mama mieste kuria naują gyvenimą, močiutei tris kartus per savaitę atliekama inkstų dializė. Baisiausia tai, anot mergaitės, kad ši nelaimė į jų namus pasibeldė prieš pačias gražiausias metų šventes – Kūčias, Kalėdas ir Naujuosius metus. Bet apsišarvuokite kantrybe, nes tai tik istorijos pradžia.
Po to karto buvo dar daug rytinių kartų, kurių metu po truputėlį man prieš akis rutuliojosi visas Gretos močiutės ir senelio gyvenimas. Pasirodo, mergaitės močiutė buvo labai darbšti, smagi moteris, tryškusi gyvenimo džiaugsmu. Ji niekada nebuvo turėjusi rimtesnių sandūrų su medikais. Gretos močiutė aktyviai gyveno iki tos lemtingos dienos, kai staiga aptemo akyse, sutriko pusiausvyra, išdžiuvo burna ir ji neteko sąmonės. Gerai, kad senelis buvo šalia, nes ilsėjosi po ilgos darbo savaitės. Mergaitės senelis – tolimųjų reisų vairuotojas, tad jam tekdavo po kelias savaites būti kelionėse. Nugabenus močiutę į ligoninę, jai buvo atlikti išsamūs tyrimai. Netrukus paaiškėjo skaudi tiesa, su kuria teko gyventi ir susigyventi ne vienerius metus. Kitos išeities nebuvo. Gydytojas paskelbė verdiktą:
– Inkstų dializė bus atliekama tris kartus per savaitę.
Lyg ką negero nujausdama Greta negalėjo rasti namuose sau vietos, širdis plakė lyg pašėlusi. Nerimą kėlė ta aplinkybė, kad nė vienas iš senelių neatsiliepė į jos skambučius, kurių iki vakaro susikaupė jau ne keliolika, o keliasdešimt. Negera nuojauta vis labiau stiprėjo. Greta net užsiminė apie tai, kad jau buvo pradėjusi galvoti, kad močiutė ją ir senelį paliko amžiams. Galų gale jau temstant senelio lengvasis automobilis įriedėjo į kiemą. Per duris įžengė senelis papilkėjusiu veidu, ašarotomis akimis.
– Kur močiutė? Kur ji! Kodėl tu vienas? – negalėdama sutramdyti ašarų išrėkė Greta.
– Močiutė liko ligoninėje – ji bus stebima gydytojų, – atsakė senelis.
Mergaitei tarsi akmuo nuo širdies nuriedėjo. Greta prisimena, kad nusiraminimui senelis užkaitė virdulį ir paruošė žolelių arbatos, įlašino kelis lašiukus raminamųjų vaistų. Netrukus prasidėjo nelengvas pokalbis, kurio metu išaiškėjo, kad nuo šiol kasdieninius močiutės darbus teks perimti seneliui ir anūkei. Po savaitės močiutė grįžo į namus. Jau kitą dieną vos prašvitus į kiemą įsuko taksi automobilis, pasiruošęs gabenti močiutę atlikti gyvybiškai svarbios procedūros. Tai buvo atskaitos taškas. Prasidėjo tikrų tikriausi kančių keliai, vykstantys nelyginėmis savaitės dienomis. Po procedūrų močiutė būdavo labai išsekusi. Kartais nevilties akimirkomis ji ištardavo:
– Pavargau. Nenoriu gyventi…
Artimiausio žmogaus liga gerokai anksčiau subrandino Gretą negu jos bendraamžius. Kadangi šeima gyveno ūkiškai, tad mergaitei teko išmokti atlikti ir įvairius ūkio darbus. Namų ruoša taip pat gulė ant dar vaikiškų Gretos pečių.
– Ką padarysi. Ir šuo kariamas pripranta, – pabrėždavo senelis.
Močiutė kurį laiką gyveno lyg supama tamsos, kurią prasklaidydavo tik puikūs Gretos mokymosi rezultatai, popamokinė veika. Po tam tikro laiko artimieji pradėjo domėtis inksto transplantacijos galimybėmis. Buvo ištirti visi, kurie norėjo ir galėjo tapti donorais. Pasirodo, kad nė vieno inkstas netiko.
Prabėgus keleriems metams, per mano pamoką, Greta manęs paprašė leisti jai atsiliepti į telefono skambutį.
– Tai labai svarbus skambutis, mokytoja, – tarsi šiandien girdžiu jos tariamus žodžius.
Sutikimą patvirtinau galvos linktelėjimu.
– Valio! Atsirado donoras! Močiutė su seneliu pakeliui į ligoninę! – Gretos džiaugsmui nebuvo ribų.
Šią džiugią naujieną sutikome garsiais plojimais. Kojomis nejausdama žemės tądien mergaitė grįžo į namus. Kitą rytą Gretos nuotaika buvo priešinga vakarykštei.
– Kas nutiko? – nedrąsiai paklausiau.
– Močiutei neatliko operacijos, nes COVID-19 testas buvo teigiamas...
– Labai apgailestauju...
Supratau, kad donoro inkstas nukeliavo kitam žmogui, besigalinėjančiam su mirtimi, o mergaitės močiutei dar teks palūkėti.
Slinko ilgos, niūrios, vienodos dienos. Kiekvienas Gretos šeimos narys gyveno su savo mintimis ir rūpesčiais. Gretos šeimą užklupo dar nematytas sielvartas lyg nesustabdomas purvinos rudos durpių spalvos vandens krioklys. Tik vėl atsiradęs donoras galėjo tą nuotaiką išsklaidyti.
Nežinau kodėl, bet antrą kartą atsiradus donorui Greta paslapukavo. Kai iš aplinkinių sužinojau, kad jos močiutės organizme jau bando prigyti donoro inkstas, mano džiaugsmas buvo begalinis. Štai ką išgirdau iš mergaitės:
– Kai prieš šventes sulaukėme gydytojo skambučio, dar negalėjome patikėti tuo, kad visa tai tiesa. Močiutė verkė iš laimės, aš irgi nesustodama ašarojau. Nejaugi šį kartą nusišypsos laimė?
– Gyvenimas skriaudžia ir džiugina tą patį žmogų, – tariau.
– Donoro inkstas močiutei, man ir seneliui buvo tikras Kalėdų stebuklas, – atsakė man mergaičiukė ir pasišokinėdama nubėgo ilgu mokyklos koridoriumi.
Ši istorija dalyvauja konkurse „Mano Kalėdų stebuklas“. Jei ir jūs turite šventinį prisiminimą, kuris iki šiol užima svarbią vietą jūsų širdyje, rašykite savo istoriją adresu konkursas@delfi.lt ir laimėkite puikius prizus.