Abu su tuo susitaikėme. Žinojome, kad kitos išeities nėra, supratome, kad bus sunku, kad laukia iššūkiai ir pavojai, kurių dažnai neatlaiko jausmai per atstumą. Vis dėlto nusprendėme pabandyti, dalinomės pažadais ir net priesaikomis, tikėjome vienas kitu ir patys savimi, kol... Kol pradėjo retėti pirmyn ir atgal skriejančios žinutės ir tapo nebe taip liūdna leisti laiką vienam be kito, naujų draugų kompanijose. Tiesa, vis dar nesitraukiant ilgesiui, neblėstant svajonėms.
Prieš išsiskirdami buvome šventę tik vienas bendras Kalėdas bei sutikę vienus naujuosius metus kartu. Gal todėl ir vėl artėjančios tos pačios šventės vienatvėje buvo tokios slogios. Erzino populiarūs kalėdiniai hitai, neapleido prisiminimai, kaip vos prieš metus puošėme pirmąją savo eglutę, rinkome vienas kitam dovanas, šildėmės po vienu pledu ir drauge tūkstantąjį kartą žiūrėjome filmą „Vienas namuose“. Šį kartą nebuvo lemta viso to patirti. Aš net nenorėjau puošti savo aplinkos, klausytis muzikos. Tiesiog slankiojau iš kampo į kampą, jaučiausi vieniša.
Tačiau vieną vakarą, visai prieš pat Kalėdas, grįžusi iš darbo atrakinau buto duris ir... sustingau lyg kreidos stulpas. Mamos, kuri paprastai man grįžus jau būdavo namuose, nė kvapo. Tačiau išgirdau iš savo kambario tylutėliai atsklindant kalėdinę muziką, užuodžiau lyg ir pažįstamą, iš praeities atklydusį kvapą. Kupina spėlionių, nežinomybės ir įtarimų nutipenau link savo kambarėlio, pravėriau duris. O ten... Ten – mano mylimasis, besišypsantis plačiausia šypsena! Sugrįžęs, nes neatlaikė išsiskyrimo.
Štai koks buvo mano kalėdinis stebuklas. Stebuklas, vėliau tapęs dar gilesniu jausmu ir pasibaigęs taip, kaip baigiasi pasakos. Bet argi ne tokie ir turi būti kalėdiniai stebuklai?
Ši istorija dalyvauja konkurse „Mano Kalėdų stebuklas“. Jei ir jūs turite šventinį prisiminimą, kuris iki šiol užima svarbią vietą jūsų širdyje, rašykite savo istoriją adresu konkursas@delfi.lt ir laimėkite puikius prizus.