Su vyru susipažinome dar mokyklos suole, o savo vestuves atšokome būdami vos 20-ies. Kurį laiką apie vaikus negalvojome – mokslai, vėliau darbas, prisitaikymas prie visiškai naujos buities. Tačiau padėję tvirtus pamatus savo asmeniniame gyvenime, pagaliau pasiryžome – laikas planuoti mažylį, juk galų gale dėl to ir kūrėme šeimą.
Deja, vienas po kito mūsų bandymai buvo nesėkmingi. Nesame iš tų žmonių, kurie ieškotų kaltų, todėl abipusiu susitarimu nutarėme, kad nebandysime aiškintis, kuriame iš mūsų įvykęs „trumpasis jungimas“, tiesiog pasikliausime likimu arba liaudiškai sakant „kaip Dievas duos“.
Bėgo metai, tačiau mūsų šeima taip ir negausėjo. Visgi dėl to mūsų santykiai nė kiek neatšalo ir nepablogėjo. Mėgavomės vienas kito draugija, daug keliavome ir tiesiog nerūpestingai leidome laiką.
Tačiau viskas apsivertė aukštyn kojom 2013 m. gruodį. Dvi savaites nesulaukus „tų dienų“, mano galvoje pradėjo suktis viena ir ta pati mintis: „Nejaugi pavyko?“ Vaistinėje įsigijau 2 nėštumo testus. Anksti ryte, paslapčia nuo vyro pasidariau pirmąjį testą. Atsakymas – teigiamas! Negalėjau patikėti, todėl kitą dieną pakartotinai atlikau testą – vėl teigiamas. Prisipažinsiu, patyriau lengvą šoką ir vis dar negalėjau patikėti, kad laukiuosi, todėl užsiregistravau pas gydytoją.
Bet jau iki tol, kol apsilankysiu pas gydytoją, nusprendžiau nieko nesakyti vyrui, kad nesuteikčiau jam netikrų vilčių. Lemtingą vizito dieną, galvoje sukosi pačios įvairiausios mintys: „Jei išties laukiuosi, kaip pasikeis mūsų buitis, kaip reaguos vyras, kokių daiktų reikės naujagimiui, maitinsiu pieneliu ar mišinėliais, kaip pasikeis mano figūra?“ Net rūbelių spalvas, priklausomai nuo to, mergaitė ar berniukas, jau buvau susidėliojusi galvoje.
Ginekologo kabinete atlikus patikrą, gydytojos veide išvydau šypseną: „Sveikinu, abejonių, kad laukiatės, praktiškai nėra.“ „Stebuklas ir ne kitaip, juk ne vienerius metus negalėjome susilaukti mažylio“, – tuomet susijaudinusi pasakiau aš.
Grįžusi namo, dar ilgai galvojau, kaip šią naujieną pranešti vyrui, kol galiausiai į „galvą šovė“ tuo metu man super orginalia idėja pasirodžiusi mintis – kodėl gi po egle vyrui nepalikus nėštumo testo?
Iki didžiausių metų švenčių buvo likę kiek mažiau nei dvi savaitės. Patikėkite, paslaptyje laikyti šią žinią ne tik nuo vyro, bet ir nuo visų artimųjų ir draugų buvo labai sunku. Taip ir norėdavosi imti ir šaukti visam pasauliui: „Aš laukiuosi!“
Kadangi mano vyras kolekcionuoja prabangius ir antikvarinius plunksnakočius, kuriuos aš jam ne kartą esu dovanojusi įvairiomis progomis, gražiai į pailgą dėžutę supakuotas ir po kalėdine eglute padėtas testas jam galėjo asocijuotis tik su jais.
Kūčių vakarą leidome mano tėvų ir dar kelių giminaičių kompanijoje. Tąkart teko teisintis, kodėl nevartoju alkoholio. Pakilęs skrandžio rūgštingumas, namo grįšime automobiliu ir kiti patys įvairiausi pasiteisinimai skriejo iš mano lūpų. Šv. Kalėdų naktį negalėjau užmigti, jaučiausi lyg rytoj manęs laukia svarbiausias gyvenime darbo pokalbis ar egzaminas, kuriam nė kiek nesiruošiau.
Kalėdų rytą pasitikome namuose, dviese. Paruošiau sočius kalėdinius pusryčius, tradiciškai susėdome prie stalo, pavalgėme. Atėjo laikas dovanoms. „Tu pirmas“, – prisimenu vos išlemenau vyrui. Iš po eglutės jis ištraukė didelę supakuotą dovaną, kurią, žinoma, jau kuris laikas vis pro šalį praeidama pastebėdavau.
„Nagi, išpakuok“, – paragino mane. Tačiau man galvoje buvo visai ne tas. Išpakavusi dovaną, joje radau sulčiaspaudę, apie kurią iš tiesų seniai svajojau, tačiau išreikšti dėkingumo tuo metu visiškai nesugebėjau.
„Nepatinka?“ – nuščiuvęs paklausė jis. „Ne, ne, viskas gerai, tokios ir norėjau“, – pasakiau aš ir jaučiau, kaip vis stipriau pradeda plakti mano širdis.
Atėjo mano eilė, iš po eglutė ištraukiau savo dovanėlę. „Su Šv. Kalėdomis, tai stebuklinga dovana“, – pabučiavusi vyrą pasakiau aš. Šią frazę mintyse repetavau kone šimtus kartų. Viskas. Nėra kur trauktis. Atėjo laikas.
„Ar tik ne plunksnakotis čia bus“, – šyptelėjo jis ir pradėjo pakuoti dovaną.
Išpakavęs ir atidaręs dėžutę, vyras tiesiog sustingo. Jo veide nebuvo nei šypsenos, nei nuostabos – visiškai nieko. Kokią minutę jis tiesiog įbedęs akis žiūrėjo į teigiamą nėštumo testą. Net nežinojau, ką ir galvoti, ar kažką jam dar sakyti. Nesitikėjau tokios jo reakcijos. Nejaugi jis nebenori turėti vaikų?
Tačiau staiga jis pašoko ir puolė į mano glėbį. Jaučiau, kaip jo skruostais riedėjo ašaros. Tai buvo laimės ašaros – pagaliau mes turėsime kūdikį, savo atžalą, didžiausią gyvenimo džiaugsmą!
Šios šv. Kalėdos mūsų mažajai bus jau devintos. Kiekvieną Kalėdų rytą tėtis jai pasakoja istoriją, kaip mamytė ir tėvelis po kalėdine eglute rado stebuklingą mergaitę – Kalėdų stebuklą.
Ši istorija dalyvauja konkurse „Mano Kalėdų stebuklas“. Jei ir jūs turite šventinį prisiminimą, kuris iki šiol užima svarbią vietą jūsų širdyje, rašykite savo istoriją adresu konkursas@delfi.lt ir laimėkite puikius prizus.