Nors priešistorė nebuvo tokia maloni. Kai mums gimė dukra, teko jau kartą patirti skyrybas – buvau labai skaudžiai apgauta ir likau įskaudinta bjauriausiu būdu – palikta su vaiku ant rankų. Tačiau kaip katinas „išsilaižiusi“ žaizdas sutikau Jį – savo vienintelį. Taip, tą patį vyrą, apie kurį rašiau istorijos pradžioje. Gyvenimas tuo ir įdomus, kad tenka patirti visko: ir skausmo, ir džiaugsmo, ir spalvų, kutenančių rutiną.
Išaušo Kalėdų rytas. Kaip ir kasmet, tik pabudę visi trys bėgome po Kalėdų egle „neršti“ Kalėdų dovanų. Tikrai nieko nenutuokiau... Pakavome visas dovanas su didžiausiu užsidegimu, aplink skraidė krūva dovanų popieriaus, pasidžiaugėme, kad buvom visi tikrai labai geri ir Kalėdų seneliukas nepašykštėjo dovanų. Jau ėjau rinkti šiukšlių, kuomet mano antroji pusė prie eglutes tik klupt ant kelio! Išsitraukęs eglutės šakose paslėptą mini dėžutę ir ją atidaręs tarė: „Ar būsi mano gyvenimo dovana?“
Tai pačios stebuklingiausios ir įsimintiniausios Kalėdos! Stebuklai yra šalia mūsų. Visur. Tik reikia juos visur pastebėti. Mano stebuklai yra mano vaikas, antroji pusė, tėvai, kurie vaikšto dar žeme, ir brolis, kurį labai branginu. Noriu palinkėti tikėti stebuklais, nes jie aplink mus.
Ši istorija dalyvauja konkurse „Mano Kalėdų stebuklas“. Jei ir jūs turite šventinį prisiminimą, kuris iki šiol užima svarbią vietą jūsų širdyje, rašykite savo istoriją adresu konkursas@delfi.lt ir laimėkite puikius prizus.