Kambaryje viskas alsuoja didžio susikaupimo, vilties, laukimo dvasia. Baltos lovatiesės, balta staltiese dengtas stalas, baltos užuolaidėlės. Balta spalva simbolizuoja tyrumą, nekaltumą, stebuklo išsipildymą. Mes – tai močiutė, mamytė, tėvelis, dvi paauglės sesutės ir aš. Visi ruošiamės šventei. Tik močiutė sėdi atokiau, tarsi žvelgia pro apšerkšnijusį langelį ir liūdi. O už langelio jau stovi Kalėdos. Žinau, kad ji ilgisi savo sūnaus Vlado, kuris vargsta tremtyje.
Žvelgdama į valgius pravirksta: „Gal Vladas neturi net duonos.“ Raminame ją. Tėvelis taria: „Būtų stebuklas, jeigu...“ Jo žodžius nutraukia trepsėjimas prie durų, kažkas valosi sniegą, stipriai pabeldžia. Susižvalgome. „Prašau, užeikit“, – pakviečia tėvelis. Atsidaro durys, įžengia aukštas liesas vyriškis, su juo suvargusi moteriškė, ji laiko rankose ryšulį, iš kurio sklinda verksmas.
Močiutė pažvelgia į vyriškį ir puola prie jo šaukdama: „Jėzau, Marija, Vladas sugrįžo, gyvas!“ Prasideda geras šurmulys. Dėdė Vladas supažindina su žmona, kuri išlukštena ryšulį ir pasirodo mažytis vaikelis, kuris aiškiai nori valgyti. Teta jį pervysto, pamaitina ir paguldo į mano lovą.
Kambaryje šilta, mažiukas guli nusispardęs antklodėlę ir čepsi per miegus. Žiūriu į jį. Jis labai panašus į bažnytėlėje per Kalėdas ant šienelio gulintį Dievo vaikelį Jėzulį. Bet ir šis vaikelis padarė stebuklą: iš baisiosios Igarkos grįžo į Tėvynę ir parvedė tėvelius.
Ši istorija dalyvauja konkurse „Mano Kalėdų stebuklas“. Jei ir jūs turite šventinį prisiminimą, kuris iki šiol užima svarbią vietą jūsų širdyje, rašykite savo istoriją adresu konkursas@delfi.lt ir laimėkite puikius prizus.