Buvau studentė. Po sėkmingos sesijos susiruošiau keliauti iš sostinės namo, pas tėvelius sutikti Kalėdų. Buvau neseniai iškepta teta, tad dar nutariau aplankyti ir sesers šeimą, gyvenančią gimtojo miesto šeimyniniame bendrabutyje.
Kol susipirkau dovanėles, kol autobusas lėtai parlingavo per pusnis, prie sesers tuometinės gyvenamosios vietos buvau jau prietemoje. Žvarbu, vėjuota ir nejauku – tiesiog pati blogiausia žiemos versija pasitaikė. Dar snigo ir pustė, tad nuo autobuso stotelės beveik nesimatė, kur eiti link bendrabučio. Kiek pabridusi, išgirdau labai keistą garsą – lyg šnopavimą, lyg stenėjimą, lyg cyptelėjimą. Sustojau. Pasidarė labai baugu ir neramu. Aplink žmonių nesimatė, tik krovininės mašinos skuodė netoliese esančia gatve į pramoninį rajoną.
Gal koks gyvūnas? Gal sužeistas? – pirma mintis. Pastovėjau. Garsas netilo. Žvelgiu – kažkas sujuda, tarsi šliaužia. Margai spalvotas, gal ne gyvūnas? Širdis nusirito į padus. Priėjau tirpstančiomis kojomis. Staiga šmėstelėjusi nuojauta, deja, neapgavo.
Pusnyje, keturpėsčias ant rankyčių ir kojyčių, lingavo trumpaplaukis vaikiukas. Be batukų, be kepurytės, tik su šliaužtinukais. Visas raudonas, raudonas! Purvinas ir snargliuotas. Čiupau, akimirksniu pasikišau jį po paltu – toks šaltas, bet sunkutis pasirodė. Nesupratau, ar tai berniukas, ar mergytė, amžiaus tikrai iki metukų. Gal net vaikštantis, bet tik šliaužimo būdu.
Pasileidau bėgti link bendrabučio. O to pastato laiptai tokie statūs, tokie ilgi. Įlėkiau – foje tik kalėdinė eglutė degė. Žinojau, turi būti budėtoja. Pribėgau link posto, durys praviros, o jos nėra.
Ką daryti, ką daryti, – galvojau. Tais laikais mes kiekvienas kišenėje neturėjome telefonų. Akimirkai šmėstelėjo mintis pasodinti tą savo kalėdinį stebuklą, nežinomos lyties nykštuką po eglute ir eiti savais keliais. Bet, galvoju – pirma, jei kažkas pamatys, pagalvos, kad aš vaiką palikau. Antra – jis, vėl nusiridenęs tais laiptais, keturpėsčias pasileis per pusnis. Jaunystė – kvailystė.
Dabar manau, kad tas vaikutis buvo pakankamai nusilpęs, labai sušalęs, nes jis neverkė, beveik nejudėjo, nei man šypsojosi, nei manęs bijojo.
Čia pat sugrįžo bendrabučio budėtoja.
– Va, sniege vaiką radau, vos ne prie gatvės, toliau tako, – atlapojau savo paltą ir parodžiau radinį.
– Aaa, žinau, kieno, – tarė ji ir čiupo iš manęs kūdikį.
Likau stovėti. Laukiau kažko, nežinodama ko. Gal kažkokio tolimesnio veiksmo. Bet jo nebuvo. Beveik jokio. Netrukus vėl grįžo budėtoja.
– Pasiėmė, – tarstelėjo. Ir uždarė savo posto duris.
Tai va, koks buvo kai kurių vaikų gyvenimas, tik ką po mūsų šalies nepriklausomybės atkūrimo.
Prisiminiau šitą istoriją vieną naktį, kai negalėjau užmigti. Galvojau, kad mano kalėdiniam stebuklui dabar jau per 30 metų. Verkiau, pagalvojusi, kas būtų buvę, jeigu...
Šią istoriją ryte papasakojau vyrui. Pasirodo, nebuvau jam to pasakojusi. Tokia svetima gėda, kažkokia svetima kaltė, netgi dvasinis skausmas mane spaudė, tai ir nelabai kam pasakojau.
Buvau jauna, todėl pasidžiaugusi laiminga atomazga, pasistengiau primiršti. Bet, manau, geriau žinoti, kas nutinka, kad taip nenutiktų. O ir viskas vyktų visai kitaip, jei tai atsitiktų šiuo laikotarpiu. Gali būti, kad mano sniege surastas nykštukas, dabar jau užaugęs, perskaitys šiuos mano prisiminimus. Ir nei žinos, nei pagalvos, kad tai apie jį ar ją.
Visgi, šilčiausi linkėjimai, šildyk ir puošk pasaulį savimi ir savo darbais, mano rastinuk, mano Kalėdų stebukle! Gali būti, kad aš tau dovanojau šansą gyventi šioje žemėje. Tik dabar suvokiau, kad Tu – mano laimėtas milijonas, mano stebuklas, nes taip gera daryti gera! Tik reikia tam tikroje vietoje atsidurti lemiamu laiku.
Ši istorija dalyvauja konkurse „Mano Kalėdų stebuklas“. Jei ir jūs turite šventinį prisiminimą, kuris iki šiol užima svarbią vietą jūsų širdyje, rašykite savo istoriją adresu konkursas@delfi.lt ir laimėkite puikius prizus.