Prieš penkerius metus, Kūčių dieną, mudu su vyru jau buvome įpusėję šventinių valgių ruošimo maratoną. Ant virtuvės palangės rikiavosi su skaidriu, it krištolas, paviršiumi šaltienos indeliai, langai rasojo nuo „verčiančio iš koto“ kepenėlių pašteto kvapo, silkutės ramiai tūnojo savo guoliuose po įvairiaspalviais patalais, keptas karpis, nuo citrinų aromato taip ir nesumerkęs akių, išdidžiai pūpsojo lėkštėje, o antytė kantriai laukė Kalėdų ryto šaldytuvo lentynoje, kol galės pasišildyt orkaitėje.
Tai va, noriu pasakyt, kad ta maisto ruoša prieš Kūčias ir Kalėdas yra ypač maloni, kažkokia magiška ir visai nevarginanti. Aišku, vyrui gerokai „kabinau makaronų“, kol jis man padėjo nulupti virtas daržoves ir supjaustyt jas mišrainėms. Sakau jam: „Koks tu tobulas, kaip kruopščiai pjaustai, niekas, išskyrus tave, taip nesugeba.“ O jis tik stengiasi, iš kailio neriasi.
Kad dar daugiau praskaidrinčiau darbo procesą, toliau „ploninu“ savo liežuvį: „Kaip man smagu, kad tu supranti humorą, nes negalėčiau gyvent su tokiu žmogums, kuris neturi humoro jausmo.“ Vyras, rodydamas savo aplipusius bulvių lupenomis ir nuo burokėlių paraudonavusius pirštus, man atgal išpyškina: „Aš, žinok, ir juodą humorą suprantu.“ Va taip mudu pasišnekučiuodami ir įveikėm tuos du dubenis mišrainių.
Su savo artimaisiais pavalgę Kūčių vakarienę, išlydėję brangius svečius, kaip du besparniai angelėliai nutūpėm į lovą. Dar nespėjus man gerai įmigti, kai staiga girdžiu suskambo kažkokia muzikėlė. Įsiklausau – lygtais ne telefonas, televizorius išjungtas, lygintuvas išjungtas, kompiuteris – taip pat. Pagalvojau, kad galbūt sapnuoju, o gal jau Kalėdų varpai skelbia Kūdikėlio gimimą.
Netrukus muzikėlė nutilo, apsiverčiau ant kito šono ir užmigau, kaip palaiminta. Kalėdų rytą, gal kokią aštuntą valandą, vėl pradėjo sklisti keista muzikėlė. Puoliau ieškoti melodijos sklidimo šaltinio. Turėjau tokį slaptą įtarimą, kad su klausa man ne viskas gerai, nes kai nuėjau pas gerklės daktarą, paprašius jo iškišti man savo liežuvį, užuot tai padariusi, nusirengiau iki pusės.
Ir štai, pagaliau, bingo! Garsas sklido iš sieninio laikrodžio, kuris kabojo koridoriuj. Gražaus, didelio, su švytuokle ir paauksuotais žirgais šonuose. Kas keisčiausia, kad jis jau šešerius metus kaip negrojo, o tik rodė laiką, be to, jis dabar ir laiko nerodė, nes prieš pat Kalėdas sustojo. Patikėjau astrologės Palmyros pranašyste, kad sustojęs laikrodis perspėja apie blogo etapo pabaigą, tai per šventinę suirutę visai neskubėjau pakeisti baterijų. Tąkart, kai neveikiantis jis suskambo, matyt, norėjo man priminti, kad „Laikas – pinigai“. Tiesmukai galvojant – bėk ir nupirk naujas baterijas. Verslas mus išmokė kiekvieną minutę paversti pinigais.
Kai dabar pagalvoju, o gal tai buvo kalėdinis stebuklas, juk stebuklų paaiškinti neįmanoma. Tai buvo mano pirmos Kūčios ir Kalėdos be mamos, ir galbūt ji davė ženklą, kad mus mato ir girdi bei siunčia palaiminimą iš dangaus.
Šias Kūčias ir Kalėdas pasitiksiu jau ir be savo vyro, su kuriuo santuokoje pragyvenau 45 metus. Artėjant pačioms svarbiausioms žiemos šventėms, supratau, kokia laimė, kai turi su kuo pasikalbėt, visai nesvarbu apie ką, kad gali ruošti Kūčių vakarienę savo brangiausiems, kuriems namai ir kvepia tais stebuklingais, paprastais kvapais. O sieninis laikrodis vis tebekabo toje pačioje vietoj ir vis dar nuo tų įsimintinų Kalėdų – sustojęs… Lauksiu naujo kalėdinio stebuklo, nes svarbiausia – tikėti.
Ši istorija dalyvauja konkurse „Mano Kalėdų stebuklas“. Jei ir jūs turite šventinį prisiminimą, kuris iki šiol užima svarbią vietą jūsų širdyje, rašykite savo istoriją adresu konkursas@delfi.lt ir laimėkite puikius prizus.