Eglutę visada puošdavome Kalėdų išvakarėse mūsų nedidelėje svetainėje. Neturėjome daug žaisliukų, bet buvome kūrybiškumą puoselėjanti šeima. Iš balto ir spalvoto popieriaus gamindavome girliandas, iš folijos – žvaigždutes, iš medžiagos skiaučių – angeliukus. Žaliaskarės puošybai mes taip pat naudodavome savo senus žaislus, knygas ir drabužius, kad padarytume šventės kaltininkę spalvingesnę ir įdomesnę. Kiekvienas mūsų šeimos vaikas turėjo savo mėgstamą papuošalą, kurį kabino ant eglutės šakelių. Mano mėgstamiausias buvo mažas pliušinis meškiukas, kurį man padovanojo tėtis, kai aš buvau dar mažytė mergaitė.
Eglutę puošdavo visa darni mūsų šeimyna, klausydamasi kalėdinių dainų, sklindančių iš radijo, ir kalbėdamasi apie įvairias svajones. Nors ir žinodavome, kad negausime ypatingų dovanų, bet džiaugdavomės galimybe būti kartu ir ruoštis šventėms. Mūsų kalėdinio stalo asortimentas buvo paprastas. Ruošdavome silkę, naminę mišrainę, burokėlių salotas, kepdavome šaldytą žuvį, kūčiukus, pyragėlius su įvairiais įdarais, virdavome kisielių. Anuomet nebuvo saldumynų įvairovės, bet medus ir graikiniai riešutai, kuriuos skaldydavome plaktuku čia pat, ant grindų, visada išgelbėdavo.
Baigę puošti eglutę ir ruošti šventinį stalą, mes eidavome į bažnyčią, kad pasimelstume ir padėkotume už viską, ką turime. Grįžę į namus sėsdavome prie šventinio stalo, po eglute ieškodavome dovanų ir žaisdavome. Dažniausiai dovanų gaudavome knygą, kokį žaislą, saldainių ar vaisių krepšelį. Mes buvome labai laimingi ir dėkingi už kiekvieną dovaną, nes žinojome, kad ji nupirkta su meile.
Esu gimusi per Kalėdas, tad kai man sukako 14 metų, įvyko maloni staigmena. Jau seniai svajojau turėti naują paltą ir būtent tokį, kokį vilki mano geriausia draugė, nes mano senasis buvo toks nudėvėtas, kad tėtis kartais pasijuokdavo: „Tavo paltas tinka tik rūsyje užkloti bulves, kad jos nesušaltų.“ Juokas juoku, bet taip ir elgdavomės su senais, nereikalingais drabužiais.
Tą Kalėdų rytą aš atsimerkiau ir pamačiau, kad šalia eglutės guli naujas paltas. Jis buvo ryškiai mėlynas, su erdviu gobtuvu ir talpiomis kišenėmis. Negalėjau patikėti savo akimis. Kadangi anksti sužinojau, kad nėra Kalėdų Senio, o ir tėvai man nemelavo ir nesekė apie jį pasakų, todėl mama atskleidė paslaptį, kad tėtis dirbo papildomai, kad man nupirktų šią dovaną. Tai buvo pati geriausia Kalėdų dovana, kokią tik esu gavusi. Aš apkabinau tėvus ir padėkojau jiems už nuostabią staigmeną. Iki šiol mes negalėjome sau leisti jokių didesnių pirkinių, nes nebuvo atliekamų pinigėlių, o ir mūsų šeima turėjo kitų svarbesnių įsipareigojimų.
Tądien buvau tokia laiminga, nes iki tol atvėsus orams vilkėjau nudėvėtą paltą, kuriuo, tiesą pasakius, pirmai tinkamai progai pasitaikius, norėjau atsikratyti. Šalia mūsų, kaimynystėje, gyveno siuvėjas, kuris mamos paltą buvo persiuvęs ir pritaikęs man. Buvau aukšta, išvaizdi, sportiška paauglė, pirmūnė. Tik tas senas paltas gadino visą situaciją. Visada puikiai supratau, kad tėvų finansinė padėtis yra prasta, o šeimoje augame keturiese, tad jokių stebuklų nesitikėjau. Bet še tai tau – ir įvyko stebuklas!
Tą paltą aš dėvėjau eidama į naujametinį karnavalą – jis man labai tiko ir patiko. Man atrodė, kad sutikti praeiviai mane įdėmiai nužiūrinėjo nuo galvos iki kojų, nes atrodžiau išties puikiai. Negalėjau savimi atsigrožėti veidrodyje.
Taigi mano vaikystės ir paauglystės Kalėdos buvo paprastos, bet nuostabios. Aš prisimenu jas su šiluma ir nostalgija. Manau, kad jos išmokė mane svarbiausio – vertinti tai, ką turiu, ir būti laiminga nutikus net ir mažiems stebuklams. Šią neįkainojamą patirtį aš sėkmingai perduodu savo vaikams.
Ši istorija dalyvauja konkurse „Mano Kalėdų stebuklas“. Jei ir jūs turite šventinį prisiminimą, kuris iki šiol užima svarbią vietą jūsų širdyje, rašykite savo istoriją adresu konkursas@delfi.lt ir laimėkite puikius prizus.