Keletą dienų prieš Kalėdas iššoko skelbimas internete: „Parduodamas lengvai padaužtas lėktuvas.“ Susiskambinau su vokiečiu – išties lengvai pamuštas, vieną kitą detalę reikia pakeisti, šiek tiek padažyti, o ir kaina nebloga. Tingisi, aišku, važinėt prieš šventes, bet pasirinkimas nedidelis – arba pasispardau truputį ir turiu darbo žiemai, arba kiurksau ant pečiaus prieš šventes, o gal ir visą žiemą. Nieko nepadarysi, reikia lėkt.
Iki Kūčių buvo likusios 2 dienos, iki Kalėdų 3. Tos Kūčios išvis man ne šventė, tad per 3 dienas sulakstau pirmyn atgal ir Kalėdas jau sutinku namuose. Prisikabinu priekabą, sėdu į pasatuką ir žaibo greitumu dieną naktį dumiu Vokietijos vakaruosna. Šiek tiek po pusiaudienio jau stoviu prie angaro. Ateina toks visas smagus vokietis, atidaro angaro vartus. Viename jo kampe stovi, tiksliau, guli kažkokia laužo krūva, kiek tolėliau – gražus, apynaujis lėktuvas. Prieinu prie to apynaujo, apžiūriu ir sakau vokiečiui:
– Tai, kad viskas čia su juo tvarkoj, ką čia remontuot?
– Ne šitas, tas, – rodo į laužo krūvą. Akimirką pagalvojau, kad gal aš vokiškai nebesuprantu, gal maišau žodžius. Bet vokietis visiškai lyg niekur nieko prieina prie laužo krūvos ir patvirtina:
– Taip, taip šitas.
– Palauk, juk kalbėjom telefonu, sakei, kad tik priekinė važiuoklė palaužta, kad sparnai, liemuo sveikutėliai! O čia sveikos detalės nematau.
– A, na gal šiek tiek apsirikau, bet viskas čia pataisoma, – nė kiek nesutrinka vokietis.
– Ir dar tiek prašai už šį metalo laužą! – jau sunkiai valdausi.
– O tai kiek duosi? – klausia.
– Nieko neduosiu, – išrėkiau ir net neatsisveikinęs sėdau į mašiną ir pasukau namų link. Nuotaika jau visai ne šventinė. Buvau namų kryptimi nuvažiavęs gal kokius 300 kilometrų. Skambina tas pats lėktuvo pardavėjas:
– Sakyk, kiek nori už lėktuvo remontą? Buvau persiutęs, o ir svarstyti nebuvo kada, tad galvoju, jog vožtelėsiu tokią kainą, kad jam praeis noras žmones išdūrinėti. Tačiau jis, išgirdęs mano kainą, sako:
– Gerai, atvažiuok paimti lėktuvo. Pirma mintis, kad čia taip bajeruoja jis, jau sykį išdūrė, tai kas jam reiškia ir dar kartą taip padaryti. Perskambinu, pakartoju pasiūlytą kainą, jis patvirtina, kad tikrai tiek sumokės, pusę avansu duos iškart. Jau ir pusės man būtų užtekę. Sukuosi, vėl žaibu greičiu lekiu atgal.
Prie angaro būnu jau vakarop. Oras genda akyse, pradeda pilti kaip iš kibiro. Kraunam lauke, kol priraišioju pabertą lėktuvą, kas liko – sumetu į mašiną, jau ir link nakties traukia. Na, bet galvoju, kad bet kokiu atveju geriau, nei kad grįžti tuščiomis. Gal ir uždirbsiu visai neblogai. Vėl į autobaną, jau link namų, jau gerai. Nestoju niekur nei porai valandų nusnūst, nes dar yra šansų Kalėdas sutikt namuose. Oras dar labiau bjūra, prasideda šlapdriba.
Nuo angaro nuvažiavau jau daugiau nei porą šimtų kilometrų. Važiuoju kalnuota vietove, priekyje stati nuokalnė. Tik sužviegė kažkas, triokšt, pokšt, pasatukas persisvėrė ant dešinio šono. Nesupratau, kas įvyko, pirma mintis – sprogo padanga. Pasižiūriu dešinėn pusėn – ne, su padanga viskas gerai, tik ji kartu su disku pasišokinėdama ir kažkodėl šviesdama raudonai lenkia mane. Paskui peršoka atitvarą ir nudarda kažkur nuokalnėn. Atsisuku atgal – o ten šventiniai fejerverkai, fontanais lekia žiežirbos. Pasatą „užmeta skersą“, priekaba su lėktuvu bando aplenkti automobilį, o aš suakmenėju, įsikibęs vairą spaudžiu stabdį. Tik dar nesuprantu, kad ir stabdžių nebėra.
Šlapdriba jau pradėjusi virst į ledą, pakalnė gana stati, tad net jei ir būtų stabdžiai, ne kažką būčiau su jais nuveikęs. Atrodo, kad čiuožiu visą vakarą, o mintys pradeda suktis žaibo greitumu. Bandau įsivaizduoti visus variantus. Geriausias, ko gero, jei versiuosi per galvą kelis kartus čia, autobane. Po to eilėje remontui būsiu pirmas, lėktuvas kiek palauks. Blogiausias variantas – jei su mašina ir priekaba perskrisiu per kelio atitvarą ir nulėksiu nuo šlaito. Kalnai, šlaito papėdės nesimato nuo kelio, kažin, ar kas beliktų iš mūsų.
Kai jau paskaudo rankas nuo įsikibimo į vairą ir čiuožimo greitis apmažėjo, pabandžiau vairuoti. Sunkiai, bet mašina vairo klausė. Kažkaip išlyginau automobilį ir priekaba atsistojo jam iš paskos. Nedarydamas staigių judesių, kai jau greitis buvo beveik nugesintas, privairavau prie pat kelio krašto ir stebuklingai sustojau avarinėje juostoje. Buvo apie 3 val. nakties. Transporto autobane beveik nesimatė, vos vienas kitas automobilis. Šito varianto nebuvau apgalvojęs. Neturėjau jokių minčių, ką daryt toliau. Paskambinu lėktuvo pardavėjui – įjungtas autoatsakiklis. Tada skambinu žmonai ir sakau:
– Prikelk savo bosą, jis verslininkas, gal turi kokių pažįstamų transportininkų ar tralistų, kurie šiuo metu Vokietijoje. Svarbiausia įkraut pasatą į tralą ir su manim parvežti į Lietuvą. Lėktuvą su priekaba kur nors paliksiu, o paskui atvyksiu dar kartą ir paimsiu.
Jos bosas skambinėjo visiems, ką pažįsta, bet visi jau namuose, šventės juk. Dar veltui bandžiau prisiskambint keliems pažįstamiems fūristams, kol išaušo rytas. Numigt nepavyko. Ryte pagalvojau, kad reikia pirmiausia susirast ratą – jeigu rasiu, tai bus geras ženklas ir man seksis. Kažkaip primečiau, kiek aš čia laiko čiuožiau, kokį atstumą galėjau nučiuožti nuo tos vietos, kai nulėkė ratas. Ir dar atsiminiau, kad kai paskutinį kartą mačiau ratą – prie kelio augo medžiai.
Paėjau atgal į kalną gal kokį kilometrą, radau miškelį prie kelio. Pablūdijau gal 10 minučių, kol pamačiau prie medžio atsirėmusį ratą. Supratau, kas įvyko – užklynijo guolis, įkaitino iki raudonumo pusašį ir jį nusuko. Vat ir netikėkit Kalėdų stebuklais! Parsiritinau ratą iki mašinos. Cha, reikalai pajudėjo, dabar tereik gauti pusašį. Aš vis dar buvau aukštai kalnuose. Reikia leistis papėdėn, ten bus gyvenviečių, kur bus koks šrotas ar servisiukas, kuriame gaučiau tą pusašį.
Tiesiai papėdėj užeinu į nediduką miesteliuką, gal kaimelį. Žmonių nematyti, apeinu skersai išilgai – nei servisiuko, nei šroto. Einu keliu toliau. Už kokių 5 kilometrų vėl kaimukas. Vėl žmonių kaip po atominio karo, visur langinės užvertos. Einu dar toliau, rodyklės rodo, kad už 9 kilometrų kitas miestelis. Pumpinu ten. Vaizdelis vienas prie vieno – anei gyvasties, anei šroto, anei servisiuko. Na ką, blogiausiu atveju Kalėdas praleisiu Vokietijoje. Rasiu nakvynę, po Kalėdų turi gi visi išlįsti.
Nemiegojęs, nevalgęs, velku kojas atgal link mašinos. Tik staiga prie šalikelės sustoja toks naujutėlaitis išblizgintas džipas. Atsidaro durelės, o ten toks pat išsiblizginęs, gerai pavalgantis vokietis:
– Kur eini, link kur tave pavežti?
– Nežinau, – sumurmu.
– Kaip tai nežinai? Nagi, sėskis, pasakok. Papasakojau jam, kas atsitiko ir kad man trūks plyš reikalingas pusašis.
– Brolau, džiaugtis reikia, tau žiauriai sekasi, likai gyvas, sveikas ir tavo pasatas sveikas. Gausim tą pusašį, – sako jis man. Tada gerai pagalvoja ir ima kažkam skambinėti. Dažniausiai atsakymas neigiamas, kol pagaliau vienas jo draugelis atsako, kad turi tokį ardomą pasatą.
– Lekiam, – sako, – čia netoli, už kokių 150 kilometrų draugas turi šrotą.
– Oho, netoli, – sakau, – trenksiesi tokį kelią dėl nepažįstamo žmogaus?
Lekiam per išmirusius kaimelius. Įsikalbam. Pasirodo, jis visai ne vokietis, o norvegas, laimingai „ištekėjęs“ už turtingos vokietės. Jam šiandien sukako 50 metų ir ta proga dovanų iš savo žmonos gavo štai šį naujutėlį džipą. Išvažiavo išbandyti ir pamatė mane. Taip kad 150 kilometrų jam bus puiki proga prajodinėt džipą.
Nulekiam iki šroto, gaunu pusašį, viskas einasi kaip iš pypkės. Vokietis-norvegas atveža mane ir pusašį iki pat mano mašinos. Pasikeičiam telefono numeriais, palinkim vienas kitam gerų švenčių (šansai pasiekti namus didėja!). Sakau, kai būsi Lietuvoje ir pamesi ratą – skambink.
Pusašis akimirksniu atsiduria ten, kur ir priguli jam būt… bet nenumatytas atvejis – paaiškėja, iš kur tie fejerverkai, kai čiuožiau nuo kalno. Galinis tiltas braukė asfaltą ir „nutarkavo“ ne tik stabdžių šlangelę, cilindriuką, bet ir visą kronšteiną, prie kurio tvirtinasi cilindriukas. Žodžiu, teoriškai važiuoti galima, bet praktiškai nėra stabdžių. Supratau viena – reikia kuo skubiau dingti iš autobano, kol nepasirodė policija. Jei pamatys – gali kainuoti labai brangiai.
Žemėlapis už poros kilometrų rodė aikštelę. Avarine juosta, pirmu bėgiu suglaudęs ausis lėtai judu aikštelės link. Ir kai jau ji buvo čia pat, vos už poros šimtų metrų, priekyje, kad ją kur velniai, stovi vokietka pasikėlusi variklio gaubtą. O po gaubtu palinkę policininkai. Tik to man betrūko! Pakelia galvas, pamato mane, prieina ir klausia:
– Kas atsitiko, kad avarine juosta važiuoji?
– Nieko baisaus, antifryzo mažai rodo. Aikštelėje prisipilsiu ir toliau važiuosiu.
– Palauk, palauk, – sako vienas, – čia ta pati mašina su lėktuvu, kuri dieną autobane be rato stovėjo. Supratau, kad jie jau bus apžiūrėję mano mašiną, kai aš pusašio ieškojau. Reikalai pradėjo krypti dideliu greičiu į šūdiną pusę. Aš jiems aiškinau, kad pora šimtų metrų iki aikštelės, leiskit man privažiuot, aš ten susitvarkysiu. Nieko nė girdėt nenorėjo – be stabdžių negaliu važiuoti nė metro.
Su kažkuo susiskambino. Po 5 minučių prisistatė techninė pagalba. Pakrovė pasatą, priekabą su lėktuvu ir liepė sėst į kabiną. Dar bandžiau minti policininkams ant sąžinės, kad Kalėdos, šventės, paleiskit mane. Nėjo į kalbas. Sėdau į techninės pagalbos mašiną ir mintyse jau pradėjau skaičiuoti: 400 eurų už pasatą, dar 400 eurų už priekabos nutempimą ir remontas koks pora tūkstančių. Eina po velnių. Kai jau buvom nuvažiavę tolokai nuo policininkų, bandžiau šnekinti vairuotoją:
– Būk žmogus, policininkai nemato, išleisk mane, negadink šventinės nuotaikos. Aš tau užmokėsiu. Kai pasakiau užmokėsiu, sukluso:
– Kiek turi pinigų?
– Turiu 50 eurų ir 200 lietuviškų litų (tiek turėjau piniginėje).
– Koks lito kursas?
– Vienas prie vieno su euru, – meluoju nerausdamas. Jei klausia, vadinasi, nežino.
– Neblogai, neblogai, – sako vokietis, – bet neužteks.
– Kaip tai?
– Vien nutempimas 800, dar remontas, – supratau, kad susitarti nepavyks. Tada ėmiausi kitokios taktikos:
– Gerai, galit mane tempti į savo servisą, galit remontuot, galit sudėt auksines detales. Tam aš turiu tik 50 eurų ir 200 litų, ir nė cento daugiau.
Tuo pokalbis ir užsibaigė. Važiavom kažkur ilgai ir toli. Sutemo. Po to išsukom iš autobano ir vėl kažkur kalnuotom vietovėm. Staiga kažkas techninės pagalbos automobilio gale pradėjo stipriai vibruoti ir barškėti. Sustojom. Vairuotojas išlipo, apsižiūrėjo, tada įlipo ir ištaręs „šaize“, pajudėjo artimiausio servisiuko link. Pasirodo, galinis dešinys ratas (kaip ir mano pasato) laikėsi vos ant 2 smeigių iš 6. Stojom remontui. Kaip jau esu įpratęs, paprašiau vokiečio cigaretės, bandžiau megzti draugišką pokalbį:
– Matai, – sakau, – niekas nuo to neapsaugotas ir jums atsitinka. Kalėdos, šventės, išsiskiriam gražiuoju. Ryte šitam servise susiremontuosiu. Tada vokietis pratrūko:
– Privažiuoja čia į Vokietiją visokių ubagų rusų, nė per šventes ramybės neturim.
– Pats tu rusas, – sakau, – aš iš Lietuvos. Girdėjai apie tokią?
– Koks man skirtumas, visi jūs rusai. Matau, kad situacija aštrėja, reikia švelnint: – Aš čia pažįstamų turiu, Bavarijoje gyvena.
– Šūdas ta Bavarija, ten netikri vokiečiai, – toliau putojosi techninis pagalbininkas.
– O tai kas tikri? – klausiu aš.
– Mes esam gryniausi vokiečiai.
– Tu ne grynas vokietis, tu nacis. Net cigaretė vokiečiui vos neiškrito. Nutilo visam vakarui. Supratau, kad užlenkiau per žiauriai. Sutaisė techničką, po to dar, galai žino, kiek tamsoje dardėjom, kol įvažiavom į aukšta tvora aptvertą teritoriją.
Nors jau buvo po darbo valandų, servise vaikštinėjo darbuotojai. Matyt, jiems jau buvo pranešta apie „grobį“. Tik išlipus man iš mašinos, prisistatė vienas iš jų ir paklausė, kaip man reiks remontuoti mašiną, jei aš neturiu pinigų.
– Tai jau jūsų bėdos, – atsakiau. – Galit remontuot, tik aš jums nemokėsiu.
– O tai gal tu tik grynų neturi, bet turi banko kortelę?
– Lietuvoj dar nėra banko kortelių, – atsakiau. Mačiau, kaip ištįso servisisto veidelis. Po to dar keli jų iš eilės prieidinėjo ir klausė, ar tikrai neturiu pinigų.
– O gal turi, kas tau Vokietijoje paskolintų? Tada prisiminiau savo draugą Klausą. Susipažinom su juo, kai pirkau iš jo lėktuvėlį. Tai buvo pirmas vokietis pardavėjas, kuris mane priėmė labai šiltai – pasiūlė dušą, pavalgydino, leido pernakvoti. Po to aprodė savo aviacines dirbtuves. Labai išprusęs, gabus technikoje ir mene (kas labai reta) žmogus. Gamina lėktuvus (ir ne tik), tapo paveikslus, lipdo skulptūras ir daro tatuiruotes. Su juo bendravome jau pora metų.
Paprašiau servisistų telefono, kad galėčiau jam paskambinti. Taupiau savo mobilaus bateriją. Vienas servisistas sėdėjo kambaryje ir jaučiau, kaip klausėsi mano pokalbio. Susisiekiau su Klausu, papasakojau savo bėdą ir paklausiau, gal turi netoliese šio serviso kokių nors pažįstamų. Tokių jis neturėjo, nes nuo jo namų iki čia buvo apie 650 kilometrų. Paklausė, kokių detalių ar įrankių man reikia. Išvardijau.
– Ką nors sugalvosim, – atsakė jis.
– Aha, tai tavo draugas tau paskolins pinigų? – apsidžiaugė servisistas, kuris klausėsi pokalbio.
– Joks jis man ne draugas, – atsakiau, – tik šiaip pažįstamas.
Jau vėlus vakaras, serviso antrame aukšte gyveno patys servisistai, visa jų šeimyna. Buvo Kūčių vakaras, pradėjo rinktis pas juos svečiai, nešini visokiausiomis gėrybėmis. O aš jau antra diena buvau burnoj nieko neturėjęs. Išlėkiau į kelionę kaip į balių, įsimečiau porą sumuštinių ir termosą su kava. Net striukės ar jokių šiltų rūbų neįsimečiau. Juk turėjau sulakstyti per 2–3 dienas.
Pradėjo šalti. Susiriečiau trilinkas mašinoje, prikrautoje visokių skardų ir bandžiau užmigti. Kas pusvalandį užkūrinėjau variklį, nes šalo vis labiau. Kažkur paryčiui „atsijungiau“. Kiek laiko miegojau, nežinau, tik pašokau nuo baladojimo į mašinos langą. Nieko nesimatė, langai buvo apšalę.
– Atsikniskit, neturiu aš jokių pinigų, – šaukiau lietuviškai, bet beldimas nesiliovė. Pravėriau duris – lauke prie mašinos stovėjo Klausas su žmona Margit. Pažiūrėjau į laikrodį – buvo 6 val. ryto.
Net akis pasitryniau, matyt, nuo nevalgymo, pagalvojau. Ant mano mašinos kapoto buvo patiesta staltiesė, o ten visokių sumuštinių, pyragėlių, vienas termosas su kava, kitas su arbata. Net praradau kalbos dovaną kuriam laikui.
– Klausai, – sakau, – jūs veikt neturit ką per Kalėdas? Juk dabar Kalėdos, o be to, nuo tavęs iki čia per 600 km.
– Na ir kas tos Kalėdos – sėdi prie stalo ir ryji mišraines, nusibodo. – Kur aš tai buvau girdėjęs?
Atvyko Klausas su senučiu „Volvo“ universalu, o jame visa dirbtuvė. Ką ten dirbtuvė, visas servisas, net kilnojamą elektros stotį atsivežė, kad nereikėtų iš servisistų net elektros prašyti. Visokių įrankių, medžiagų, mašinai detalių, stabdžių skysčio net 5 litrus paėmė. Pirmiausia, ką padariau, tai pasakiau jam, kad tuoj prisistatys serviso atstovai ir klaus, ar turi pinigų:
– Sakyk, kad turi kelionei tik 50 eurų įsimetęs ir kad banko kortelės nepasiėmei.
– Bet Vokietijoje taip nebūna, – prieštaravo jis.
– Bet dabar taip atsitiko, pasistenk įsiminti tai, – už poros minučių, kaip ir sakiau, prisistatė atstovas ir gavęs neigiamą atsakymą galutinai atsifutbolino.
Užkandau Margit suruoštų gėrybių ir su Klausu kibome į darbą. Pirmiausia reikėjo sukonstruot vietą stabdžių cilindriukui pritvirtinti. Kažką lankstėm iš skardos, drožėm, gręžėm, veržėm. Neatrodė labai rimtai, bet svarbiausia buvo parodyti servisistams, kad stabdžiai yra. Po poros valandų darbo pasatukas jau stovėjo ant ratų. Pabandėm – stabdo visi 4 ratai. Pasikvietėm viršiausią, tą, su kuriuo sukonfliktavau. Įsilėkiau, pastabdžiau, čiuožė visi ratai. Vokietis jau buvo visai kitos nuotaikos, nei vakar:
– Supranti, aš tai būčiau vakar tave paleidęs, bet policija liepė, kad kol nesutvarkysi visų stabdžių, tol neišleisti. Ir dėl ruso atsiprašau, Lietuva – tai ne Rusija, aš žinau. Matyt, pasiguglino ir lito kursą išsiaiškino. Et, ką čia bepyksi, juk Kalėdos. Atidaviau tuos savo 50 eurų, dar Klausas savo „paskutinius“ 50 pridėjo. Aš, aišku, jam grąžinau ir už detales, ir pagalbą norėjau atsilyginti. Kur tau, neėmė nė už ką.
Atsiglėbesčiavau su Margit ir Klausu. Dėkojau, kaip įmanydamas, sakiau, kad jei Lietuvoje kada sugesit, tai negalėsiu tuo pačiu atsilygint, nes per visą Lietuvą pravažiuoti viso labo 300 kilometrų. Išjudėjau į trasą. Viskas kaip ir gerai. Tik neilgai tas gerumas tęsėsi. Pavažiavus autobanu kokius 30 kilometrų, nutariau sustoti aikštelėje. Pastabdžiau, tik pokšt ir vėl nebėra stabdžių. Jau net keiktis nebuvo iš ko. Vėl skambinu Klausui. Sakau:
– Ar toli nuvažiavai? Vėl nebeturiu stabdžių.
– Kur randiesi? Tuoj atlekiam. Už nepilnos valandos Klausas jau aikštelėje. Vėl traukia savo bošiuką, elektros stotį. Pradedam iš skardos vėl drožti naują detalę. Tik po kelių minučių protas nušvinta:
– Klausai, tu čia matai kur nors policiją ar servisistą? Ką mes čia darom? Reikia tiesiog užaklinti stabdžių vamzdelį ir aš grįšiu su priekiniais stabdžiais. Užlenkėm ir užplakėm stabdžių vamzdelį. Uždėjom ratą, vėl ėmiau dėkoti.
– Palauk, – sako Klausas. Pasiknisęs po savo „Volvo“, jis ištraukė naujutėlaitį, dar neišpakuotą didelį įrankių komplektą.
– Čia tau, – sako, – Su Kalėdom, Vytai!
– Aš tau neturiu ko padovanoti.
– Tu tik grįžk laimingai į namus. Kai grįši, būtinai parašyk. Vėl atsiglėbesčiavom. Paskui jis kas 15 minučių vis skambinėjo ir klausinėjo:
– Ar dar važiuoji?
– Važiuoju, važiuoju. Ir taip iki Lenkijos. Pasatukas daugiau „nebepavedė“.
Su Klausu draugaujam jau daugiau kaip 10 metų. Kiekvienais metais pas jį užsuku arba jis pas mane atvyksta. Vis prisimenam, kad tai buvo, ko gero, įsimintiniausios Kalėdos mums abiems. Prieš Kalėdas aš nesiunčiu jam tradicinių pasveikinimų, o parašau, kad neišvyktų per šventes iš namų ir būtų prisipylęs pilną „Volvo“ degalų baką, nes aš, kaip tyčia, Vokietijoj pamuštą lėktuvą nužiūrėjau.
Gerų visiems švenčių!
Ši istorija dalyvauja konkurse „Mano Kalėdų stebuklas“. Jei ir jūs turite šventinį prisiminimą, kuris iki šiol užima svarbią vietą jūsų širdyje, rašykite savo istoriją adresu konkursas@delfi.lt ir laimėkite puikius prizus.