– Esate nominuota „DELFI Metų Moterys 2019“ rinkimuose. Ką jums tai reiškia?
– Labai malonu, kad kažkas sugalvojo paspausti mygtuką ir mane nominuoti. Jeigu bent vienam žmogui mano veikla ar mano knygos bei mintys, kuriomis dalinuosi, bent kažkiek padeda, tai aš dėl to jau labai laiminga ir jaučiu, kad mano darbo valandos nenueina beprasmybėn. Džiaugiuosi savo knygomis, kurios tapo bestseleriais, ne dėl to, kad galėčiau tuo pasipuikuoti, bet man tai įrodymas, kad moterims to reikia ir aš kažkam galbūt padedu, ir kažkam nuo to gal kiek lengviau ar tiesiog smagiau. Tai – man įvertinimas.
– Jau kurį laiką nebematome jūsų tiesioginiame eteryje. Kaip dabar atrodo jūsų dienos?
– Penkerius metus kasdien vedžiau radijo ir televizijos laidas tiesioginiame eteryje. Pajutau, kad turėčiau padaryti pertrauką, norėjau pailsėti, tad pamaniau, jei jau taip jaučiu – taip ir turėčiau daryti. Ilsintis nuo eterio atsirado kažkoks vidinis impulsas, kad dabar yra pats geriausias laikas parašyti knygą ir padaryti tai nešokinėjant tarp kelių veiklų, o susitelkiant į vieną. Visada norėjau, kad „nedegtų terminai“, nereikėtų žiūrėti, kad jau reikia bėgti į darbą, o knygos rašymas tuomet netaptų „rašymu per jėgą“. Rašytoja savęs vadinti negaliu, veikiau jau esu autore. Taigi, turėjau kelis lankstesnius mėnesius, kurių metų rašiau, tad kasdienybė, atrodytų, galėtų būti paprastesnė, tačiau turėjau susidariusi dienotvarkę, kuri man padėjo laikytis rėmuose ir žinoti, ką ir kada turiu padaryti. Manau, kad dienotvarkė ypatingai reikalinga laisvai samdomiems žmonėms ar tiesiog tiems, kurie turi panašų laikotarpį gyvenime. Juk labai lengva viską nukelti kitai dienai, pasakyti sau „gal vėliau, laiko dar yra, niekas nespaudžia, į eterį laikrodukas netiksi“...
– Apie ką bus trečioji jūsų knyga?
– Nenutolsiu nuo gyvenimo būdo žanro, ši knyga bus jautresnė, gilesnė ir jausmingesnė. Tai knyga apie gyvenimą, kuris nepanašus į saldžiu rožiniu glajumi aplietą spurgą, kuriame yra visokiausių skonių – ne visada būna saldu ir turime tai suprasti bei priimti. Juk jei tektų rinktis, kokio skonio gyvenimo norėtume, ar tikrai ateitume ir pasiimtume tą patį saldžiausią ir skaniausią? Ar vis dėlto pasirinktume gyvenimą su tais skoniais, su kuriais jis duodamas, arba kurį patys kuriame? Kitaip tariant, tai knyga apie tai, kaip išmokti kramtyti ir nepaspringti savo gyvenimu.
– Joje rasime patarimų?
– Tai bus informacija, kuri tikrai pasitarnaus, bet ne kaip tipinis patarimas, o tiesiog pasakojant savo ar savo artimų moterų išgyvenimus. Ta informacija skaitančiai moteriai taps įrankiu suprasti, kad gyvenime ji ne viena išgyvena skausmą, sunkumus, nesėkmes ar kitus nesaldžius dalykus. Kad įmanoma susitvarkyti su sunkumais ir kaip tai padaryti, kad visų pirma tai reikia priimti, o tuomet atsiranda ir priemonės, kaip su tuo tvarkytis. Viskas toje knygoje – tikra, pradedant manimi ir baigiant mano aplinkos moterims, ten nėra išgalvotų ar pasiskolintų dalykų. Laikausi principo, kad viskas turi būti tikra.
– Turėjote kokių nors asmeninių atradimų berašant?
– Rašymas apskritai yra įvardijamas kaip terapija ir tai yra veiksminga. Rašymas ir tam tikrų savo gyvenimo etapų sudėjimas į knygą man, ko gero, irgi buvo reikalingas. Visos trys mano knygos skirtingos – pirmoje orientavausi į išorę, antroje – kasdienę motyvaciją, o trečioje rašau apie nebijojimą pripažinti ir susipažinti su savimi bei priimti save. Kai mums sako išmokti priimti ir mylėti save, mes, moterys, dažniausiai kažkaip įsivaizduojame, kad kalbama apie išorę. Iš tikrųjų, manau, kad su ta išore mes dar galime gana lengvai susitvarkyti, tačiau svarbiausia priimti save tokią, kokia esi viduje ir nuo to viskas prasideda, ne atvirkščiai. Pamilti save – pats sunkiausias dalykas, bet kai tai padarome, visa kita vyksta žymiai sklandžiau. Neįsivaizduokime, kad jei aš tik pamilsiu savo kilogramus ir centimetrus, tai tada jau viskas bus gerai. Na ne, pirma pamilkime save „iš vidaus“, o ne iš išorės.
– Ar turite kokių nors ritualų, kurie padeda nuraminti protą ir pabūti su savimi?
– Apie juos rašau ir savo knygoje, tad nenoriu išsiduoti (šypsosi). Vis dėlto, pastarųjų mėnesių atradimas man yra meditacinė muzika. Labai mėgstu muziką ir jos daug klausausi, tačiau sudėtingais ir įtemptais laikotarpiais ji kartais gali labiau pakenkti nei padėti. Meditacinė muzika ir joje skambantys garsai labai gerai nuramina, tad rekomenduoju tos muzikos pasiklausyti kasdien po pusvalandį, ypač po įtemptų dienų. Aš pati kurį laiką tiesiog nuolat jos klausydavau namuose ir mašinoje. Man tai tikrai veikia ir suteikia lengvą raminamąjį poveikį.
Dar labai padeda savo „saugumo salelių“ susikūrimas dienotvarkėje. Tai gali būti kasdieniai ritualai, įpročiai ar sezoniniai dalykai, bet jūs žinote, kad kai tai padarysite – pasijusite saugiau ir ramiau. Vadinu tai „saugumo salelėmis“, ant kurių gali užšokti ir nusiraminti, o jos gali būti pačios įvairiausios. Geriausia, kai žmogus į save įsiklauso ir pats jas susikuria, negali jų primesti kitam, tačiau, aišku, yra ir universalių – pavyzdžiui, ta pati meditacinė muzika. Vis dėlto, kiekvienas žmogus žino, kas jį ramina, ir nors galima pasiskolinti kitų žmonių būdų, tačiau kviečiu susikurti savo.
– Esate sakiusi, kad jokiu būdu negalima lygintis su kažkuo kitu ir kopijuoti, tačiau šiais laikais jaunoms merginoms tai, ko gero, labai sudėtinga, užtenka atsidaryti „Instagram“. Kaip joms sugebėti tam atsispirti?
– Kirsiu tiesiai šviesiai – visa tai, kas vyksta socialiniuose tinkluose, yra tik iliuzija. Tikrai neabsoliutinu, kad visi būtinai apsimeta, bet labai daug dalykų yra netikra. Apie tai rašau ir knygoje, nes tai aktualu. Rašau apie tai, ką matome soc. tinkluose ir kaip tai mus veikia – erzina ar pykdo, kelia pavydo jausmą. Visų pirma reikia tikrai suvokti, ar jums to reikia. Galbūt tai ateina su amžiumi, kai tu, pavyzdžiui, gali tiesiog „neskrolinti“. „Neskrolink“ ir viskas, jei matai, kad tai tave blogai veikia. Nepamirškime, kad soc. tinkluose vykstantys dalykai jokiu būdu nėra tikro gyvenimo atspindys.
Tai yra jau sutvarkyta, atrinkta, surežisuota, apmąstyta, kaip žmogus nori, kad tai atrodytų, kaip jis nori pateikti save visuomenei ir panašiai. Yra begalė pavyzdžių, kuomet už gražiausių nuotraukų, daiktų ir plačiausių šypsenų slypi labai daug skausmo ir gyvenimo griuvimų. Mes turime to nepamiršti, ypač tos jaunos merginos, jos gali sekti kažką ir galbūt tai galėtų joms būti akstinas ar motyvacija kažką veikti, bet negalima tikėti, kad taip gyvena visi, išskyrus tave. Atvirkščiai, galiu pasakyti, kad iš principo visi žmonės yra nelaimingi, tik skirtingai.
Kalbu su ironija, bet man ji priimtina, nes mes įsivaizduojame, kad visi aplink laimingi, o tik man kažkame nesiseka, bet iš tikrųjų, kur bebakstelėtum, galėtum ištraukti kokią nors žmogaus bėdą ir dėl ko jis jaučiasi nelaimingas, nesvarbu, kiek išpuoselėti jo gražūs drabužiai, makiažai ar automobiliai. Teko girdėti pažįstamų psichoterapeutų pasakojimų, kad yra turtingų žmonių, kurie turi viską, bet jie nežino, kaip jiems gyventi, jie turi labai juodų minčių, turėdami visas materialines gėrybes. Noriu nuraminti jaunas merginas, kad tai tėra paveiksliukas, niekas nežinome, kas slypi už jo ir tikrai nereikia manyti, kad viskas ten taip tobula.
– O ką manote apie dabar tokius populiarius įvairiausius moteriškumo mokymus, tobulėjimo kursus?
– Nesu buvusi tokiuose kursuose, tad galiu kalbėti tik apie tai, ką esu girdėjusi. Mane apskritai terminas „moteriškumas“ išmuša iš pusiausvyros, nes kai man pradeda aiškinti, kas yra moteriška ir kas ne, atrodo absurdiškai. Gimdamos moterimis jau atsinešame tą moteriškumą, o kaip jį išreiškiame yra mūsų asmeninis reikalas. Nesvarbu, ar lakstysime su sportbačiais ar rožinėmis suknelėmis – mes turime teisę ir tam, ir tam, ir gal net vienu metu. Į tokius mokymus pati neičiau, esu girdėjusi ir tokių minčių, kurios, man atrodo, kad žaloja moteris psichiškai, nes žemina jų pasitikėjimą savimi, skatina savo galimybių nuvertinimą, viską perteikia per materialų pasaulį arba per vyrišką prizmę – „kas tu be vyro“. Manau, kad tai visiška priešprieša to, dėl ko kovojome, kalbant apie moterų teises ir lygias galimybes. Yra normalu jaustis silpnomis ir būti silpnomis, bet nėra normalu tai skatinti ir sakyti, kad jeigu ne tas, tai daugiau niekas ir visada stenkis būti su tobula suknele ir tobulais nagais, nes tik tada susirasi vyrą. Gal skatinkime, kad moterys gali, o ne, kad negali?
– Darbas televizijoje, ko gero, įpareigoja atitikti šiuolaikinius grožio standartus – būti nuolat pasitempusiai, jaunai. Ar jaučiate spaudimą?
– Kol kas asmeniškai to tikrai nejaučiu, ką gali žinoti, gal po kelerių metų ir pajausiu. Amžiaus slėpimas ir desperatiškas noras labai pasijauninti – man nelabai suprantamas dalykas. Liūdna, kai matai, kad moteris tampa tokio nenusakomo amžiaus, bet iš blogosios pusės, tu nežinai, kiek jai metų, bet žinai, kad ji tikrai neatrodo jaunai, nepaisant to, kad matosi, kad ji kažką sau pasidariusi. Aš kol kas nieko nesidarau, bet ką galiu žinoti, gal po penkerių metų labai užsimanysiu to, tai ką tada – turėsiu trinti savo žodžius? Tad žiūriu į tai atsargiai, tačiau galvoju apie pagarbą sau ir savo amžiui. Būtų gerai kalbėti apie tai daugiau.
– Esate minėjusi, kad praeityje teko laikytis ir gana drastiškų dietų, tačiau dabar laikotės 70/30 taisyklės?
– Tai buvo labai seniai. Man smagu, kai gali savo įpročius prisitaikyti prie gyvenimo būdo, o ne tapti jų įkaite. Nereikia atsisakyti malonumų ar kažkokių skanių dalykų, svarbu nepamiršti judėti. Grožio standartai svyruoja, tad nereikia lygintis su kažkuo. Reikėtų lygintis su savimi ir žinoti, kokia nori būti, tačiau svarbu suvokti, ką geriausio gali sukurti iš to, ką turi – juk negaliu dabar užsigeisti metrinių kojų, jei jų neturiu. Mes per daug gyvename iliuzijose, prisikuriame jų visame kame ir vėliau labai skaudu, kai tie burbulai pradeda sproginėti. Aišku, tai sveika, nes išmokstame tam tikrą pamoką, bet gal nevertėtų tuomet kurti naujo burbulo. Vėl kalbame apie savęs priėmimą plačiąja prasme, kai tu save priimi, save pažįsti, gali su savimi dirbti tiek emociškai, tiek fiziškai.
– Kartais save besąlygiškai priimdami, aptingstame ir nebesistengiame ištaisyti net savo blogų savybių.
– Aš manau, kad tas žmogus, kuris save priima – puikiai atpažįsta savo blogąsias savybes. Man patiko kažkur skaityta mintis, jog gyvenime visi turime paprastą tikslą, kuris nėra nei karjera, nei kokie nors daiktai, o tiesiog siekis, kad rytoj būtume truputėlį geresni nei buvome vakar. Nemanau, kad dvasinis ir fizinis apsileidimas kam nors gali būti teigiamas dalykas. Kai matau, kad žmonės, kurie kokioje nors srityje bent šiek tiek daugiau dėl savęs stengiasi, man atrodo, kad tai jiems tarsi akstinas ir disciplina pačia geriausia prasme.
– Kas jums svarbiausia rūpinantis savimi tiek dvasiškai, tiek fiziškai?
– Nepasakysiu nieko naujo, tai senos gyvenimiškos tiesos – žmogus turi judėti, turi susigalvoti sau mažesnį ar didesnį krūvį. Labai svarbu ir tai, ką mes valgome. Nereikia pulti į kraštutinumą ir valgyti vien salotas ar išeiti iš proto skaitant etiketes, tačiau reikia suvokti, koks maistas yra naudingas organizmui, koks maistas yra proginis ir kaip tarp to laviruoti. Svarbus ir miegas. Nieko originalaus nepasakysiu, mes esame taip sudaryti: privalome valgyti, judėti ir miegoti, ir visa tai turi būti subalansuota. Saikas yra vienas svarbiausių dalykų, kaip sako prancūzai – nėra blogo maisto, yra tik saiko nebuvimas, nes tada net geriausias maistas gali tapti nuodu. Apskritai, moteris labiausiai „ėda“ per dideli darbo krūviai ir alkoholis. Dideli darbo krūviai yra baisi rykštė, o apie alkoholį nė nėra, ką sakyti.
Kalbant apie vidinę ramybę, manau, kad svarbu išmokti priimti savo emocijas ir nenorėti, kad kasdien gautume tik gerą nuotaiką, džiaugsmą ir linksmumą, nes kai gauname kitokias emocijas – žiauriai išsigąstame, nežinome, kaip su jomis susitvarkyti, bandome atsikratyti, atsiranda vidinis destruktyvumas. Jei susidraugauji su visomis savo emocijomis, tuomet išmoksti jas valdyti ar bent jau pralaukti jas. Bandymas jų atsikratyti – saviapgaulė. Manau, kad viskas nuo to ir prasideda, mes labai koncentruojamės į tai, kaip mes jaučiamės, o visa kita dėliojasi aplink. Manau, kad nėra blogų jausmų, mes tik sugalvojame jiems etiketes, jie tiesiog yra ir jie yra mūsų dalis.
– Turbūt tai atsispindi ir jūsų sūnaus auklėjime? Vis dar gajus stereotipas, kad berniukai neverkia ir nejaučia švelnių jausmų.
– Nuolat kartoju savo sūnui, kad tu žinai, kas yra tavo artimiausi žmonės – mama ir tėtis, ir mes esame tie žmonės, pas kuriuos turėtum ateiti iš karto. Visa, ką tu jausi, visi tavo jausmai yra visiškai normalūs ir tu neturi nieko slėpti, būk geras, pasakok man viską – ir kai tau liūdna, linksma ar pikta. Tiesiog apie viską kalbėkime, nes tai yra absoliučiai normalu. Nereikia reikalauti iš savo vaikų, kad jie visada būtų linksmi ir nieko nereikalaujantys. Jie yra lygiai tokie patys žmonės, kaip mes suaugę, ir turi teisę į bet kokį jausmą.
Lietuvoje matome baisias statistikas, daugiausiai vyrų miršta nuo kraujagyslių ligų, o antroje vietoje – savižudybės… Manau, kad mes tiesiog privalome leisti sau emocijas ir jų nebijoti. Aišku, gal nereikia verkti, jei tau koks nors daiktas nukrito nuo stalo ar iš pirmo karto neužsirišo batas, nes mėgsta ir dėl to vaikai pazirsti, bet jeigu iš tikrųjų liūdna, ar kažkas apgavo, įskaudino ar dėl ko nors neramu ir dėl to norisi verkti ar kalbėti, tai mes tiesiog privalome tai daryti be jokių filtrų. Nereikia filtruoti savo jausmų.
– Ar gyvenime turite kokių nors principų, kurių laikotės ir dėl jų neinate į kompromisą?
– Aš esu kompromisų žmogus. Tiesiog nekenčiu konfliktų ir vengiu jų iki paskutinės akimirkos. Mačiau tokių žmonių, kurie tiesiog spirga, kaip jiems norisi šiek tiek pakonfliktuoti su kuo nors ir niekada jų nesupratau. Man nuoširdžiai nesuprantama, kodėl tu negali tiesiog paprastai, paprastu tonu kažko paklausti arba pradėti bendravimą nuo mandagesnio būdo, o ne iš karto „šokti į akis“.
Gal iš vienos pusės sakytume, kad tai žmogaus būdas, bet aš manau, kad tai labiau žmogaus būsena. Galbūt ji užsitęsusi, kai žmogus dėl kažko nelaimingas, nepriima savęs. Manau, kad visi mes gimstame geri, pūkuoti ir švelnūs, tiesiog po to dėl kažkokių priežasčių pasikeičiame. Bet jei tu įsisąmonini tas priežastis, tuomet gali su savimi dirbti, esi sau puikus molis ne tik pasiploninti liemenį, bet ir tapti tauresniu, kilnesniu žmogumi, pripažinti klaidas ir prieiti prie kito žmogaus su empatija, o ne su išankstiniu įsitikinimu, kad jis mane puls, tad geriau pulsiu pirmas.
Kuo toliau, tuo labiau stengiuosi suprasti net kodėl tas žmogus galėjo taip pasakyti ar padaryti, net jei supykstu ant jo, tačiau pagalvoju, kad kažkas tame paslėpta, taip nutiko dėl kažko. Tačiau apie tai galvoju tik kalbant apie artimą aplinką, tikrai nešvaistau savo energijos ir jėgų dėl man nesvarbių žmonių, į juos nekreipiu dėmesio, tačiau kartais juos pastebiu ir pagalvoju, kodėl jie negalėtų elgtis kitaip, juk būtų žymiai paprasčiau patiems. Manau, kad kategoriškumas ir teisuoliškumas visų pirma kenkia pačiam žmogui.
Išrinkite DELFI metų moteris ČIA.