– Esate nominuota „DELFI metų moterys 2019“ rinkimuose ir stipriai palaikoma. Ką jums tai reiškia?
– Man atrodo, kad visi įvertinimai yra pirmiausia malonūs iš žmogiškosios pusės ir negali sakyti „ai, man visai nesvarbu, kad kažkur mane vertina“. Bet aš nemanau, kad mes gyvenime darome dalykus dėl to, kad būtume įvertinti. Verslas – tai ne grožio konkursas, kuriame sieki karūnos, kur yra aiškus tikslas, ką turi padaryti. Manau, kad verslas yra labiau savo asmeninės kovos rezultatas. Aš sunkiai patikėčiau, jei koks nors verslininkas pasakytų, kad jo pagrindinė motyvacija – būti geresniam nei jo konkurentai. Žmonės iš tikrųjų bando savo ribas, o ne siekia konkurencinės rinkos laimėjimų.
– „StliuSOS“ ką tik atšventė penkerių metų gimtadienį. Prisiminkime verslo pradžią, kokia ji jums buvo?
– „StiliuSOS“ sugalvojau labai seniai, prieš daugiau nei dešimt metų, tačiau internetiniam verslui pradėti reikalinga daug visokių aplinkybių. Kol nesutikau savo vyro, neturėjau tokio partnerio, kuris galėtų padaryti techninę dalį. Reikia pripažinti, kad aš galbūt esu kūrybingas žmogus ir jaučiu, ką daryti, bet kalbant apie internetines technologijas, tai esu, švelniai tariant, silpna. Vis dėlto, mėgstu, kad žmonės gyvenime darytų dalykus, kuriuos moka geriausiai ir man nereikia, kad jie darytų viską.
Kai užregistravome įmonę – aš sužinojau, kad laukiuosi. Man tai nebuvo staigmena, nes tai planuotas nėštumas, bet vis tiek tu juk nežinai, kada tau tai nutiks, galvoji, gal reiks ir dvejus metus stengtis, o stengtis visai nereikėjo (juokiasi). Taip išėjo, kad mes tuos du dalykus pradėjome visiškai kartu. Man tai buvo iššūkis dėl to, kad esu emocingas žmogus, o nėštumas to man „pridėjo“ dar daugiau.
Jei šiandien man nulūžtų puslapis, tai aš sėdėčiau ir toliau daryčiau savo darbus, kuriuos dariau. Neskambinėčiau, neverkčiau ir negalvočiau, kad griuvo pasaulis. Bet kai tau tai nutinka pirmą kartą, ir viskas, kas nutinka su tuo puslapiu, yra taip jautru, o nėštumas visa tai padvigubina... Buvome su vyru sutarę, kad aš nešnekėsiu su trečiais asmenimis, nes kai laukiesi nebūtinai gali kontroliuoti ašaras ar kitus dalykus. Vis dėlto, labai žavinga prisiminti, kaip aštuonis mėnesius nėščia, susivėlusi sėdėdavau lovoje ir atsakinėjau į 30 stiliaus užklausų per dieną.
– Daugelis jūsų darbą turbūt romantizuoja ir prilygina filmams, kiek tos romantikos jame yra iš tikrųjų?
– Mano gyvenimas šiaip labai neblogas (juokiasi), bet dėl to, kad jis labai dinamiškas. Ir jei palyginti jį su filmu „Ir velnias dėvi Prada“, kai ten su prabangiu automobiliu atveža vairuotojas, tu išlipi ir ateini į erdvę, kur visi laksto ir baisiausiai dreba dėl tavęs, o aplink jus vien tik naujausi drabužiai, tai... na, ne. Visur man reikia važiuoti pačiai, dažnai bėgti su sportbačiais, kasdien aš dažniausiai vilkiu treningus, nes kai dirbi prie tiek projektų, tai vis tiek labai daug judi. Mažai susitikinėju su nepažįstamais žmonėmis, todėl man kaip ir nereikia palaikyti tokios elegantiškos išvaizdos, kaip reikėtų Mirandai Priestly, ir manęs niekas nebijo (šypsosi).
Iš tiesų mes dirbame kaip komanda ir aš nevaidinsiu visažinės – labai dažnai nežinau, ką daryti. Kurdami kiekvieną kartą mes spėliojame ir dar turime patenkinti rinkos poreikius, kurie nebūtinai visada sutampa su mano poreikiais, tad turiu neišduodama savęs padaryti kažką tokio, kad žurnalą pirktų, bet kartu jausčiausi kurianti meną. Mano darbe visai nėra monotonijos ir kai ji atsiranda – esi beveik laiminga, nes tai reiškia nors truputėlį saugumo jausmo, bet tai būna labai retai.
– Tikite sėkme ar veikiau jau sunkiu ir atkakliu darbu?
Sėkme aš visiškai netikiu arba gal kitaip pasakyčiau – gal yra žmonių, kuriems kažkas gyvenime pasisekė ir galbūt sėkmė egzistuoja, bet savo gyvenime jos nesu patyrusi. Visur, kur buvo galima tiesiog laimėti – aš pralaimėjau. Turiu tik tai, ką išsikovojau, užsidirbau, iškenčiau ir padariau, ir tame nėra jokios dramos, tiesiog gyvenime tampi stiprus, kai pradedi sau pripažinti, kas yra tavo trūkumai, o kas – privalumai. Aš niekada nelaimėjau loterijoje, niekada niekur neištraukiau to laimingo lapelio, niekada net klasės dovanėlių keitimo loterijoje nesu ištraukusi žmogaus, kurio noriu. Absoliučiai nejaučiau kažkokios mistinės sėkmės.
– Ką patartumėte jaunai ir ambicingai moteriai, kuri dar tik svarsto apie pirmą žingsnį savo verslo kūrimo link ar tiesiog nori būti lydere?
– Ateiti pirmai, išeiti paskutinei, nezysti, kad sunku, nepezėti kažko apie orų atlyginimą. Nėra jokio oraus atlyginimo, yra tai, ką tu užsidirbai. Pirmiausia reikia tapti nepakeičiamu, o tada kelti savo reikalavimus. Šiandien mes susiduriame su galybe jaunų žmonių, kurie ateina ir sako „Aš noriu 1100 Eur atlyginimo“. Tūkstantis eurų yra ta riba, nuo kurios jaunas žmogus pradeda prašyti pinigų. Dabar, tai iš principo aš su tokiu žmogumi nesišnekėčiau, ne todėl, kad negalime jam mokėti, bet pirmiausia jūs ateikite, padarykite darbą ir padarykite jį taip ypatingai, kad aš negalėsiu jums atsispirti, ir aš surasiu kažkokią galimybę rasti jums pinigų. Pirmiausia turite būti įvertintas.
– Kaip manote, kas moterims dažniausiai kliudo siekiant savo tikslų? Ar kada nors pastebėjote, kad versle į jus žvelgia kitaip, nes esate moteris?
– Tiesą sakant niekada neturėjau lyties problemų, nenorėčiau nuvertinti šios itin jautrios temos, nes visoms moterims ji tikrai labai svarbi ir dėl mažesnio atlyginimo moterims, ir kitų dalykų. Manau, kad ši tendencija turi didelę galimybę keistis ir tikrai taip nutiks, bet meluočiau, jei sakyčiau, kad kada nors gyvenime man tai trukdė.
Manau, kad tai savęs pateikimo klausimas. Vienas dažniausių girdimų dalykų, kai žmonės nori mane įžeisti – kad esu labai nemoteriška. Tiesą sakant neįsivaizduoju, ką tai reiškia, nes moteriškumas prasideda ne nuo to, ar tu moki tupinėti, atsiprašinėti, plonu balseliu kalbėti ir visą laiką šypsotis kaip kvaiša.
Moteriškumas yra jėgoje, mūsų galimybėje gimdyti ir t.t. Aš niekada neturėjau švelnumo ir galbūt tai man padėjo visada save pateikti kitaip, labai konkrečiai. Man niekada nėra pasakę, kad „tu tai štai moteris ir pasitrauk“. Aš visada išsireikalaudavau dalykų, kurių man reikia. Nors, pagalvojus iš kitos pusės, gal jei būčiau buvusi vyru, tai gal būčiau pasiekusi daugiau (juokiasi)
– Dabar kuriasi daugybė veiklių moterų bendruomenių, kuriose siekiama palaikyti viena kitą, padrąsinti ir bendradarbiauti. Jūs savo karjeroje jautėte moterų palaikymą?
– Tiesą sakant visiškai nejaučiau ir vienas iš dalykų, kurie mane labiausiai gyvenime stebina, tai kad pikčiausios moterims yra moterys. Vyrai niekada taip stipriai neteisia moterų, jie atlaidesni, o moterys teisia ir ieško trūkumų. Net nežinau ar verta apie tai daug kalbėti, nes tai tiesiog silpnybės požymis. Daryti kitą silpnesniu tam, kad tu pasijaustum geriau.
– Kokius principus taikote gyvenime ir versle? Dėl ko neinate į kompromisą?
– Įmonė, kuriai priklauso „StiliuSOS“ vadinasi „Jokio šešėlio“, o tai reiškia jokių juodų pinigų. Aš buvau pirmoji influencerė, kuri pradėjo oficialiai deklaruoti pajamas iš feisbuko. Visas ir nuo pirmo įrašo, tai yra mano principas. Manau, kad pirmas dalykas, kaip žmogus gali padėti savo valstybei ir būti pilietiškas, tai mokėti mokesčius. Žmonės dažnai iš to tyčiojasi, ypač jei paskaitai komentarus. Mūsų šalis turi dėl to daug rūpesčių ir jei visi mes suprastume, kad tai, jog mes susimokėsime mokesčius, lems, jog prie vaiko mokyklos uždegs šviesą, tai, man atrodo, tuomet mums visiems būtų paprasčiau ir nereikėtų dejuoti apie emigraciją, žmonių piktumą ir visa kita. Jeigu pradėtume nuo savęs – nieko daugiau nereikėtų daryti. Kai kalbame apie socialinę atsakomybę ir gerumą, visi moka labai gražiai parėkauti feisbuke, kad tas geras – tas blogas, bet tiesiog susimokėk mokesčius sąžiningai ir neįsivaizduoji, kaip pasveiks mokytojai, gydytojai, policininkai, gaisrininkai ir kiti.
– Veiklų ir darbų jums akivaizdžiai nestinga, o dar ir nuolat esate po padidinamuoju stiklu. Iš kur pasisemiate energijos bei kokie ritualai ar veiklos jums asmeniškai veikia bei neleidžia išsekti ir ryte pabusti jau pavargus?
– Aš nesimaudau duše, tik vonioje, man tai didžiulė laimė, tačiau daugiau ritualų šiuo metu nebeturiu. Turėjau ritualą gulėdama būtinai išgerti kavos, bet nuo tada, kai atsirado „L’Officiel“, tai to laiko likučio, kurį panaudodavau savo malonumui – nebeliko. Bet aš meluočiau, jei sakyčiau, kad tik dirbu ir nematau šviesios dienos. Mėgstu linksmintis, tai kartais nueinu ir į kokį vakarėlį, tad nesiruošiu čia kastis gyva po žeme – aš tik žmogus ir gyvenu gyvenimą sau. Būna, kad dirbu labai intensyviai, jei reikia, dirbu po dvidešimt valandų tris dienas iš eilės, jei reikia, paguliu ir pažiūriu į sieną, tad nieko žavingo nepasakysiu.
– Nebijote perdegimo?
– Aš turėjau visas problemas, kurios nutinka darboholikams, ką čia meluoti. Ir psichologinių problemų, ir depresijos užuomazgų, ir visko, kas nutinka nuvargstant ir neturint galimybės pailsėti tą diapazoną, kurį rekomenduoja PSO. Dvi savaitės rekomenduojamos ne šiaip sau, nes per keturias dienas tu net telefono iš rankų nepaleidi. Tai, pavyzdžiui, mano maksimalios atostogos yra savaitė, o aš tik šeštą dieną galiu be telefono būti, tai kitą savaitę jau būtų tikros atostogos, bet kitos savaitės nėra. Vis dėlto aš tam tikra prasme labai harmoningai gyvenu, esu labai produktyvi, dirbu greitai, tai man lieka keletas laisvų valandų.
Deja, yra dalykų, kurių man gyvenime teko atsisakyti, pavyzdžiui, knygų. Tuo nesididžiuoju ir tikrai tai pataisysiu, tačiau kai dabar kas nors sako, kad perskaito knygą per mėnesį, tai tiesiog pavydžiu (šypsosi). Knygai reikia ne tik penkių minučių, kurias galėčiau rasti, jai reikia tylos ir susikaupimo.
– Ar būna kada akimirkų, kai pagalvojate „velnias, norėčiau būti ne žinomas žmogus, bent jau šiandien“?
– Tai būna labai dažnai. Tai būna kiekvieną kartą, kai nori tiesiog likti nepastebėtas. Kita vertus, aš negalvoju apie tai visą laiką, aš jau dvidešimt metų gyvenu tokį gyvenimą ir kitokio nelabai prisimenu. Nedarau iš to problemos, visada galiu kur nors išvažiuoti, nors meluočiau, jei sakyčiau, kad su manimi lietuviškai nesisveikina Barselonoje, Londone ar Paryžiuje.
– Yra kas nors, su kuo per tiek metų žinomumo taip ir nepavyko susitaikyti?
– Ne tai, kad nepavyko, bet man šiek tiek liūdna, kad viskas, ką darai, vis tiek yra blogai. Ta viešoji opinija, kuri dabar tapo „taigi čia mano nuomonė“. Dabar apšikti žmogų yra lygu savo nuomonės išsakymui. Tarsi savaime tavo nuomonė visada turi būti bloga ir tu visada turi ją išreikšti. Tarsi, jei žmogus eina į viešumą, tai jis nori tavo nuomonės, tačiau tai netiesa. Viešuma yra reikalinga tam, kad praneštum apie kokį nors dalyką, o ne tam, kad sužinotum, koks esi nevykėlis. Gaila, kad žmonės taip vertina vieni kitus, bet didžiajame paveiksle tai mano gyvenime nieko nekeičia.
– Daugybė žinomų žmonių teigia neskaitantys komentarų arba į juos nereaguoja, tuo tarpu jūs į juos neretai ir atsakote. Kodėl?
– Feisbuke negaliu neskaityti, tai nėra portalas, kur komentarai yra anoniminiai, feisbuke tai yra būdas bendrauti. Man norisi pabendrauti, tai aš ir bendrauju. Kitas dalykas, nemoderuojant pokalbio feisbuke – jis nuplaukia į lankas. Kartais atsakau ne tam, kad labai norisi pasišnekėti, o tam, kad negadintų pokalbio, nes jis visai apie kitką. Žmonės labai mėgsta viską suplakti ar pradėti pasakoti. Maža to, jie vertina taip, kad jei tu neatsakai, tai vadinasi – sutinki. Tad kartais atsakau, o kartais nusispjaunu ir nekreipiu dėmesio.
– Esate sakiusi, kad visada žmonėms kažkuo netikote: tai buvote per stora, tai per liekna, tai dar kokia nors. Dažna moteris dėl tokio spaudimo turbūt visai netektų pasitikėjimo savimi, o jums, atrodo, tai veikia atvirkščiai. Metams bėgant užsiauginote storą odą?
– Aš toks pats žmogus kaip visi – paverkiu ir gyvenu toliau. Mano tėtis mirė, kai man buvo trylika metų ir tai suformavo tam tikrą charakterį. Aš buvau trylikos metų mergaitė 1990-ųjų Kaune ir be tėčio. Tu kažką iš to atsineši ir gero (juokiasi). Kitas dalykas, aš vis dėlto turiu to vitališkumo ir suvokimą, kad tai yra mano gyvenimas, ir nežiūrint į tai, koks jis bebūtų – kito negausiu. Ir jei aš jį gyvensiu vardan to, kas ir ką pasakė, tai bus labai žiauru. Aš neturėsiu gyvenimo, o jie tai juk pasakė ir pamiršo. Aš tiesiog renkuosi gyventi savo gyvenimą.
– Ką patartumėte kitoms, paprastoms moterims, kurios kasdien jaučia tą spaudimą atrodyti kažkaip, kaip neatrodo, ir būti kažkuo, kuo nėra?
– Pasakysiu taip, labai dažnai mane žmonės kritikuoja už tai, kokia aš esu nepraustaburnė, neišauklėta ir visa kita. Turbūt neturėčiau to sakyti interviu, bet pasakysiu – jūs tris kartus pasiųskite tą žmogų, kuris jus užknisa ir pamatysite – daugiau prie jūsų nesikabins. Jei tave terorizuoja, tai ginkis. Jeigu reikia, daryk tai drastišku būdu. Ir kas bus, jei jie galvos, kad esi nepraustaburnė? Tai gerai, jie taip galvoja, na ir ką?
– O kokia jūs namuose?
– Namuose mes visi esame kitokie žmonės nei viešumoje. Tai ne dėl to, kad turime kažkokią kaukę, bet man būtų labai keista, jei Dalia Grybauskaitė prie stalo su savo gimine lygiai taip pat elgiasi kaip ji elgėsi oficialiuose prezidentūros pietuose su užsienio politiku. Namuose mes esame tiesiog žmogiški, susivėlę, su pižama darome valgyti, juokiamės ir šveičiame tualetą. Būtų labai keista, jei mes ir darbe elgtumėmės šitaip familiariai kaip namuose.
– Kaip jus pakeitė sūnaus atsiradimas? Ką jums apskritai reiškia motinystė?
– Man tokie klausimai patys sunkiausi, nes jie apie tavo esmę. Nemoku kalbėti apie meilę, o kalbėti apie meilę savo vaikui išvis yra labai keistas dalykas. Man atrodo, kad meilės vaikui net nėra, nes tai yra TU. Tu negali nei mylėti, nei nemylėti, nes tavo vaikas yra tu. Pasakysiu taip: nebijojau mirti iki tol, kol nesusilaukiau Leono, o dabar bijau.
– Kaip bėgant metams keičiasi jūsų požiūris į gyvenimą?
– Tapau mažiau kritiška. Man anksčiau atrodė, kad pasaulis turi būti pagal mane, bet tai jauno žmogaus noras. Jauni žmonės – maksimalistai. Kuo toliau, tuo man darosi vis labiau nesvarbu, kaip gyvena kiti. Anksčiau aš norėjau, kad viskas būtų geriau, viską kritikuodavau, pavyzdžiui, silikonines krūtis, kurias man dabar prikiša, nes pasidariau operaciją, tačiau aš ir toliau negaliu pakęsti silikoninių krūtų. Tik man tapo visai nebesvarbu, ar jūs jas turite, ar ne. Anksčiau man atrodė, kad aš ką nors įtikinsiu ir mums bus geriau, o dabar supratau, kad na, atsikabink tu nuo žmonių ir gyvenk savo gyvenimą.
Išrinkite DELFI metų moteris ČIA.