– Esate įvardijama kaip lyderystės ekspertė. Koks kelias buvo iki šios veiklos?
– Jis prasidėjo dar tuomet, kai būdama vos 20-ties, dirbau energetikos srityje su šio sektoriaus aukščiausios ir vidurinės grandies vadovais. Mano pirmasis išsilavinimas buvo inžinerija, bet visada labai domėjausi žmonių vidumi, tuo, kuo jie gyvena. Jei pakapstysime dar giliau, tam įtakos turėjo ir mano šeima, esu iš didelės – 5 vaikų šeimos. Mano tėvai mokytojai, defektologai, vasaras praleisdavome su globos namuose augančiais vaikais. Visa mano vaikystė buvo apsupta daug žmonių. Taigi „atsikandusi“ inžinerijos mokslų, pradėjau gilintis į socialinius dalykus. Prieš penkerius metus dar bestudijuodama ISM'e doktorantūrą, atradau tokią specifinę nišą. Mane pakvietė sukurti energetikos modulį, bet supratau, kad labiau reikalingos studijos, susijusios su pokyčiais ir lyderyste. Taip gimė aukščiausiojo lygmens vadovams skirta programa. Tada atsiskleidė mano lyderystė – sukūriau metų trukmės studijų programą aukščiausio lygio vadovams apie asmeninį ir organizacinį pokytį. Pirmųjų paskaitų metu vadovai būna uždari, lyg ir tarpusavyje matuojasi savo žinias, poziciją, ateina su lūkesčiais gauti receptų ir lengvų atsakymų, bet labai greitai supranta, kad atsakymai slypi jų viduje, o ne knygose, kad susiduria su labai panašiais iššūkiais. Aukščiausiojo lygmens vadovai savo organizacijose dažnai jaučiasi labai vieniši. Iš pirmo žvilgsnio demonstruoja labai stiprų pasitikėjimą savimi, žinias, kompetencijas, bet iš tiesų jie jaučiasi vieniši, pasimetę. Ši programa padeda jiems atsiverti, pasidalinti savo iššūkiais, kitaip pažvelgti į daugelį dalykų. Tai labai suartina. Pavyzdžiui, turime išvyką į Pietų Afrikos Respubliką. Dažnai žmonės klausia, kodėl ten. Visų pirma todėl, kad pabėgtume nuo kasdienių rūpesčių. Pietų Afrika geografiškai yra toli, fizinis atsitraukimas padeda atsiriboti. Kitas dalykas, žmonės atsiduria kontraversiškoje aplinkoje, susitinka su juodųjų rajone įsikūrusių mažyčių kompanijų darbuotojais arba susitinka su pasaulinio garso įmonių vadovais, stebi, kaip viskas ten vyksta. Keliaujame ten su užduotimi realioje kompanijoje inicijuoti pokytį. Suskirstau visus į komandas, suburiu didžiausius ego turinčius vadovus. Taip jie dar daugiau išmoksta. Po tokios kelionės, daugelis pažvelgia į save ir į savo darbus kitaip. Todėl čia matau ir tokią savo asmeninę misiją, kaip galima keisti Lietuvą, visą pasaulį, pradedant nuo savęs. Vadovai, supratę, koks svarbus yra pasitikėjimas, atvirumas, kaukių nusiėmimas, galios ir distancijos sumažinimas, supranta, kad gali pasiekti visai kitų tikslų, atsiranda daugiau žmogiškumo.
– Pati sėmėtės patirties ne tik Lietuvoje, tiesa? Kaip svetur skiriasi ta lyderystė, požiūris į ją?
– Kurį laiką studijavau Danijoje. Lyderystės mokiausi pas įvairius užsienio konsultantus, ekspertus. Galiu pasakyti, kad tie skirtumai priklauso ne nuo šalies, o nuo laikotarpio. Kai 2001 metais atvykau į Daniją, pamačiau didžiulį kontrastą. Mes, lietuviai, atvažiavome kitokie, įbauginti. Jei Lietuvoje prieš egzaminus visi gąsdindavo, ten egzaminas prasidėdavo lengvu pašnekesiu apie mūsų šalį, pomėgius. Dabar tokių didelių skirtumų jau nebėra. Į Lietuvą atvyksta pasaulinio lygio lektoriai, mūsų lektoriai vyksta dėstyti svetur. Matau pokyčius ir tarp vadovų. Žinoma, dar yra daug kontroliuojančių, nepasitikinčių savo komanda vadovų, tačiau tai pamažu nyksta. Vis dažniau pasitikima savo darbuotojais, duodama jiems daugiau laisvės.
– O kaip vyrai ir moterys, ar jų vadovavimo būdas skiriasi?
– Nepasakyčiau. Net moksliškai nėra pagrįsta, kad vyrai ir moterys vadovautų skirtingai. Studijų metu darau tokius lyderystės profilius, matuoju vadovų elgseną. Nepasakyčiau, kad moterys būtų labiau kontroliuojančios nei vyrai ar atvirkščiai. Moterys galbūt labiau išlaiko balansą – panašų dėmesį skiria santykiams bei rezulato pasiekimui. Vyrai labiau būna orientuoti į rezultatą, mažiau į santykius. Bet tai irgi nėra toks ryškus skirtumas.
– O tai, kad moterys dažniau vadovaujasi emocijomis, tėra mitas?
– Manau, kad taip. Vieni mes turime aukštesnį emocinį intelektą, geriau gebame valdyti emocijas, esame atviresni, empatiškesni. Kiti labiau linkę užsisklęsti ir neparodyti savo tikrųjų jausmų. Kaip turėtume elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, teisingo atsakymo nėra.
– Kokių jūs pati turite artimiausių svajonių, ambicijų?
– Mano svajonės susijusios su tokiais mažais dalykais. Man norisi dar labiau pažinti žmogų, suprasti jį, tą darau per savęs pažinimą. Kuo geriau save pažįstu, tuo daugiau galiu duoti kitam. Tas pažinimas vyksta skirtingais būdais. Vienas jų – bendravimas, mokymai, dėstymas, girdėjimas. Kitas dalykas – esu ekstravertiškas žmogus, man nėra lengva būti vienai su savimi, bet vis dar mokausi. Būdama viena, vaikščiodama, atrandu labai daug įžvalgų apie save pačią. Tas mane augina, matau, kaip galiu atliepti kitą. Suprantu, koks svarbus yra savęs pažinimas. To mokau ir vadovus. Noriu, kad jie gebėtų pažiūrėti į save kitu kampu. Tarkime, jei esi labai struktūruotas, siūlau pabandyti paleisti vadžias ir pasielgti kitaip: pavėluoti į susitikimą, neateiti į jį apskritai, ateiti į jį nepasiruošus. Tokiems žmonėms daug didesnis pokytis yra pasijausti nekomfortiškai. Kai pabūni kito batuose, daug geriau supranti jį. Nebelieka to smerkimo, kaltinimo, tada šalia tavęs kitam daug lengviau atsiverti, būti, dirbti komandoje. Pasidaro daug paprasčiau.
– Ką veikiate laisvalaikiu?
– Man idealiausias laisvalaikis yra tarp žmonių, bet, kaip minėjau, mokausi ir būti su savimi. Per pandemiją atradau vaikščiojimo malonumą. Kasdien nueinu po 10 km. ir daugiau. Vaikštau arba viena, arba su savo vaikais, vyru, draugėmis, kolegomis. Taip pat mėgstu keliauti. Kartais – spontaniškai, nieko nesuplanavus. Nežinomybė atveria naujus horizontus.