– Jus nominavo „DELFI Metų Moterys 2019“ rinkimuose, patekote į finalą. Ką jums tai reiškia?
– Smagiausia yra tai, kad nominavo, o aš net nežinau, kas. Dėl to jaučiu ir džiaugsmą, ir atsakomybę. Vadinasi, tai, ką darau, yra svarbu. Ir tai reiškia daug. Tai, kad patekau į finalą, man yra itin smagu, nes pati tik kartą iki finalo pasidalinau savo feisbuko paskyroje, o visa kita vyko organiškai. Tai, kad organiškai atsidūriau finale, man yra malonu bei įpareigoja ir toliau aktyviai tęsti darbus.
– Esate sakiusi, kad sapnavote košmarus, kad jūsų verslas nepasisekė ir su vyru bei keturiais vaikais atsidūrėte gatvėje. Iš kur sėmėtės drąsos nerti į verslą?
– Mano nuostata gyvenime yra, kad viską reikia bandyti – kitaip gyvenimas tiesiog praeis, o tu būsi tarsi stebėtoja, o ne dalyvė. Visada norėjau būti dalyve, ypač dėl to, kad labai tikiu tuo, ką darau. Kai atidarėme „Vaikystės Sodą“, Lietuvoje iš esmės nebuvo alternatyvių ikimokyklinio ugdymo įstaigų – buvo tik tos, kurios jau turėjo senas tradicijas. Kai ėjau į Maisto ir veterinarijos tarnybą dėl to, kad negersime saldintų gėrimų, kai pradėjome eiti į gatves su ryškiomis liemenėmis, kai su ikimokyklinukais pradėjome keliauti už ugdymo įstaigos teritorijos ribų, kai atgaivinome Ryto Ratą, ir jis tapo Lietuvoje norma – supratome, kad keičiame ir Lietuvos ikimokyklinį ugdymą bei požiūrį į jį.
Štai, pavyzdžiui, šiemet mūsų iniciatyva (žinoma, ne be teisininkų pagalbos) higienos normoje atsirado galimybė vaikams Lietuvoje pasiilsėti per pietų miegelį ant itin modernių lovyčių – anksčiau tiesiog jos nebuvo įtrauktos į higienos normą. Džiaugiuosi ir tuo, kad Lietuva tampa vis atviresnė, kad įsiklauso į praktikus-profesionalus bei į mokslininkus, kurie dirba šį darbą – dėl to laimi visi Lietuvos vaikai. Tad taip ir semiuosi tos drąsos – po kiekvienos tokios mūsų komandos pergalės – kad ir kokios nedidelės – supranti, kad tai, ką darai, turi didelę prasmę.
Apie ugdymą aš net nekalbu: Kontekstinis ugdymas jau puikiai žinomas Lietuvoje, nemažai ugdymo įstaigų taiko savo darbe jo elementus, o ir jau už Lietuvos bent keletą kartų metuose apie jį skaitau pranešimus. Ir tai yra nuostabu! Jeigu tai nesuteiktų drąsos, tai jau net neįsivaizduoju, kas dar turėtų nutikti, kad žmogus įsidrąsintų?! O košmarus vis dar sapnuoju. Ir turbūt sapnuosiu dar bent 20 metų – kol jau tikrai tvirtai stovėsime.
– Su kokiais sunkumais tuomet susidūrėte ir koks požiūris padėjo bei dabar padeda su jais susidoroti?
– Turbūt sunkiausia pradžioje buvo tai, kad į Kontekstinio ugdymo sistemą buvo žiūrima tarsi mes čia eksperimentuojame, kad čia „Laaaaaandsbergienė“ sugalvojo. Net, atrodo, pro ausis praslysdavo tai, kad ir ta Landsbergienė yra mokslininkė (juokiasi). Suprantu, kad tie, kurie nekenčia, nekęs, kad ir ką daryčiau, bet pradžioje tokie neapykantos pliūpsniai išbalansuodavo – juk pradžioje esi itin pažeidžiamas, ta stora oda per dieną neišsivysto! Esame ugdymo įstaiga, kuri turbūt labiausiai ir ilgiausiai Lietuvoje – jau artėja 10 metų – remiasi moksliniais tyrimais, patys juose dalyvaujame, važiuojame į įvairias mokslines konferencijas, kviečiame mokslininkus pas save – mes esame tvirti ir žinome, ką darome. Dabar, kai jau sulaukėme ir tarptautinio pripažinimo – esu rami. Tiesiog su laiku ateina labiau giluminis pasitikėjimas savimi, tokia vidinė ramybė. Man asmeniškai dar tikrai padeda meditacija, knygų skaitymas, apsilankymas geriausiose pasaulio mokslinėse ir praktinėse konferencijose bei komandos ir šeimos palaikymas.
– Viename interviu esate sakiusi, kad miegate po 4-6 valandas. Kaip pavyksta nepervargti? Iš kur pasisemiate energijos?
– Keturias miegodavau anksčiau, dabar jau reikia bent 5. Už šį gebėjimą išmokau dėkoti tėvams, t.y. genams. Tiesiog aš galiu ir ilgai nemiegoti, ir ilgai skristi, ir nepatogiai keliauti, ir daug dirbti be poilsio – ir vis vien turėsiu energijos. Kartais galvoju, jog tai susiję ir su gyvenimo prasme – kai darai tai, kuo labai tiki, tarsi atrandi amžinąjį variklį. Na, man taip atrodo. Žinoma, būna sunkių dienų, būna rytų, kai ne pašoku, o reikia ropštis iš lovos, bet iš esmės tai yra pavieniai atvejai, kurių visiškai nesureikšminu. Tikiu, kad mes sprendžiame, kokia bus mūsų nuotaika, o ne nuotaika sprendžia, koks bus mūsų gyvenimas. Yra juk toks posakis: 10% mūsų gyvenimo lemia mūsų gyvenimo įvykiai, o 90% – mūsų reakcija į juos.
– Nemažai laiko praleidote gyvendama užsienyje, ko svarbaus ten išmokote, kaip keitėsi požiūris į aplinką ir gyvenimą?
– Gyvenimas JAV, Švedijoje, Norvegijoje ir Belgijoje, neabejoju, darė didžiulę įtaką mano gyvenimui – net, sakyčiau, aš formavausi kaip žmogus, kaip profesionalė, ne be jų įtakos. Šiandien net sunku būtų įvardinti, ką iš kur parsivežiau, bet man atrodo, kad daugiausiai parsivežiau savarankiškumo ir laisvės. Iš JAV, be jokios abejonės, dar ir darbo etiką – kad darbas yra svarbi gyvenimo dalis, todėl reikia galvoti ir ką dirbi, ir kaip dirbi. Skandinavijoje man visada nepaprastai patiko požiūris į vaikus: ten yra daug laisvės ir atsakomybės dermės, yra gražus tėvų-vaikų tarpusavio santykis, valstybėje vaikas yra lygiavertis ir lygiateisis visuomenės narys. Man, švietimietei, toks požiūris yra itin patrauklus.
– Daugybė mamų taip pasineria į motinystę, kad pamiršta save. Tuo tarpu jums, regis, pavyko to išvengti. Taip gavosi savaime, ar sąmoningai stengėtės „nepamesti savęs“?
– Aš į motinystę visada žiūrėjau, kad tai yra mano gyvenimo dalis, bet ne visas mano gyvenimas. Visada tikėjau, kad didžiausia dovana, kurią galiu suteikti vaikams, yra savarankiškumas, smalsumas ir atsakomybė. Dažnai, kalbėdama apie motinystę ar tėvystę, prisimenu K. Džibran’o žodžius:
„Jūsų vaikai nėra jūsų.
Jie sūnūs ir dukros Gyvenimo, paties savęs besiilginčio.
Jie ateina per jus, bet ne iš jūsų,
Ir nors jie su jumis, bet jie jums nepriklauso.
Jūs galit duoti jiems savo meilę, bet ne savo mintis,
Nes jie turi savąsias.
Jūs galit priglausti jų kūnus, bet ne jų sielas,
Nes jų sielos gyvena rytdienos rūme, kuriame jūs negalit apsilankyti netgi savo svajonėse.
Jūs galit stengtis būti tokie kaip jie, bet nesistenkit jų padaryti panašių į save.
Nes gyvenimas negrįžta atgalios ir negaišta su vakarykščia diena.
Jūs esat lankai, iš kurių kaip gyvos strėlės paleisti jūsų vaikai.
Lankininkas mato taikinį amžinybės kely,
Jis įtempia jus savo galia, kad Jo strėlės skrietų greitai ir toli.
Tegu jūsų būvimas lankininko rankoj teikia jums tik džiaugsmą,
Nes kaip Jis myli strėlę, kuri lekia, taip myli Jis ir lanką, kuris yra tvirtas.“
Tikiu, kad būtent tokie mes turime būti savo vaikams: be galo juos mylintys, bet esantys šalia, negyvenantys jų gyvenimo, o juos įgalinantys. Vaikas išmoks gyventi savarankiškai tik jei matys tėvus, gyvenančius savo gyvenimus, o ne jo, turinčius savo darbus, savus interesus ir savo nuomonę. Tad man natūraliai buvo lengva, nes tiesiog tuo gyvenu.
– Ne paslaptis, kad dažnai mamas labiausiai smerkia kitos mamos – už tai, kad per anksti ėmė dirbti, kad per anksti liovėsi žindyti ir pan. Kaip manote, kodėl taip yra?
– Dėl to, kad mes nepasitikime, dėl to, kad jaučiame kaltės jausmą. Apie tai nemažai rašau savo naujoje knygoje, kuri bus išleista rudenį. Bet tai visiškai nepadeda, o atvirkščiai, užkrečia toksiškumu. Mes, mamos, turėtume viena kitą labiau palaikyti, džiaugtis mažomis pergalėmis, nuraminti, kai neramu. Mes turėtume būti palaikymo komanda, o ne tos, kurios užkrauna dar didesnę naštą. Bet tam reikia pasitikėjimo savimi, reikia vidinės tvirtybės ir net, sakyčiau, ramybės. Reikia tokio giluminio žinojimo, kad viską darai geriausiai, kaip gali. Jeigu kiti daro kitaip – nieko tokio. Jie irgi daro geriausiai, kaip gali. Juk šiandien mes žinome, kad vaikus traumuoja fizinis ir emocinis smurtas. Visa kita yra skirtingos gyvenimo patirtys: vienos labiau patinka, kitos mažiau, tačiau kiekviena patirtis yra praturtinanti ir dėlioja mūsų gyvenimo dėlionę.
– Kaip manote, su kokiais pagrindiniais iššūkiais dabar susiduria tėvai?
– Man atrodo, kad šiandien tėvai susiduria su daug daugiau dirbtinių, nei tikrų iššūkių. Man atrodo, kad iššūkis yra, jei vaikas rimtai serga, jei turi negalią, jei šeimos pajamos yra žemiau skurdo ribos. „Kiek būrelių lankyti“, „kaip įstoti į X gimnaziją“, „mano vaikas nevalgo pomidorų“ ar „mano vaiko nepakvietė į gimtadienį, o kitus visus klasiokus pakvietė“ yra ne iššūkiai, o gyvenimas. Gyvenimas yra nuostabus, nes kupinas įvairiausių patirčių, kurios mus brandina. Kai mes išmokstame mėgautis tėvyste, tų iššūkių netikėtai keleriopai sumažėja. Kodėl? Nes mes suprantame, kad tai nebuvo iššūkis – tai buvo tiesiog puiki galimybė gyvenimiškai pamokai.
– Ko gero, jūsų abiejų su vyru dienotvarkės yra sustyguotos. Ar turite kokių ritualų, kuriais stengiatės pasimėgauti, kai randate laiko vienas kitam? Kas padeda sustiprinti santykius?
– Mudu su vyru šiemet ne kartą pasidžiaugėme, kad anksti susilaukėme vaikų: patys esame jauni, sveiki, vaikai ūgtelėję, tad jau galime ištrūkti ne tik kelioms valandoms, bet ir kelioms dienoms. Mes nepaprastai mėgstame keliauti, mums patinka po darbų susitikti ir dviese pavakarieniauti – tą stengiamės reguliariai daryti. Bet – kadangi dienotvarkės tikrai labai greitai užsipildo – visus tuos susitikimus planuojame. Planuojame ir tai, kad pavyzdžiui, vakare drauge pažiūrėsime serialo seriją. Ir susitariame, kokių užkandukų par(si)vešime.
Mano kelios draugės klausė: o tai kur romantika, kai taip planuojate?! Tai yra absoliuti romantika – pabandykite (juokiasi). Man kažko laukti yra didžiulė romantika – kartais net didesnė, nei siurprizas. Ir apskritai vis dažniau pagalvoju, kad amžiną atilsį dėdė Gabrys (Gabrielius Žemkalnis) buvo teisus: sunkiausi yra pirmieji 25 metai. Man atrodo, kad būtent pradžioje viskas buvo daug sunkiau, o kuo toliau, tuo viskas aiškiau ir lengviau: esame mažiau principingi, brandesni, atlaidesni, sąmoningesni, gal net tos empatijos yra daugiau, nei jaunystėje, kai į daug ką žvelgėme asmeniškai?! Santykių pagrindas, mano giliu įsitikinimu, yra pasitikėjimas. Dar pagarba. Jeigu šeimoje yra pasitikėjimas vienas kitu, pagarba ir kasdienis pasirinkimas stengtis dėl tarpusavio santykių, tai kažkaip visa kita jau atrodo paprasta.
– Esate susituokę jau 19 metų, tuo tarpu dabar dažna pora nė pusės tiek neištveria. Koks tas jums veikiantis sėkmingų santykių receptas?
– Jeigu žinočiau ir dalinčiau patikrintus patarimus, tai galėtų būti dar vienas itin sėkmingas verslas: juk niekas nesituokiame galvodami, kiek čia vienas su kitu „ištrauksime“. Tad jeigu kieno nors patarimai galėtų garantuoti sėkmingą santuoką, manau, visi eitume pas tą žmogų. Man asmeniškai atrodo itin svarbu suprasti, kad nėra tobulų žmonių: aš nesu tobula, tad negaliu reikalauti tobulumo iš kito. Bet yra žmogus, su kuriuo kasdien kuriame kasdienybę, turime brangius ritualus, drauge svajojame ir sprendžiame kylančias problemas bei konfliktus.
Kartais tiesiog tenka sutarti nesutarti, bet ir tai nėra pasaulio pabaiga! Man yra nepaprastai įdomu su Gabrieliumi kalbėti – mes kalbamės iki paryčių ir net neįsivaizduoju gyvenimo su žmogumi, kuris visų pirma nebūtų geriausias draugas ir palaikytojas sunkią akimirką. Man atrodo, kad santuoka nėra kažkoks didelis poelgis – santuoka yra maži poelgiai kiekvieną mielą dieną. Būtent iš tų smulkmenų ir susideda santykis, būtent tos smulkmenos atspindi santykio kokybę ir gylį.
DELFI metų moteris išrinkite ČIA.