– Esate nominuota „Delfi Metų Moterys 2020“ rinkimuose, ką jums tai reiškia?
– Kiekviena nominacija yra svarbi, juk jei tave nominuoja, vadinasi, tavimi tiki. Šiuose rinkimuose dalyvauju savo komandos dėka – mane nominavo mano pačios žmonės ir tai man yra didžiausias įvertinimas. Žinoma, būti greta savo srityse daug pasiekusių moterų yra iš tiesų malonu, ypač kai moterų lyderystės tema man yra labai svarbi.
– Jūsų pačios komanda ir stipriai ragino už jus balsuoti, regis, esate išties mylima vadovė. Kokiomis vertybėmis remiatės vadovaudama komandai?
– Kiekviename žingsnyje vadovaujuosi žmogiškumu, pasitikėjimu ir įsiklausymu bei laisve. Mano kolegos žino, kad esu tokia pati kaip jie ir nė vienoje situacijoje nestoviu laipteliu aukščiau. Mes esam lygūs, nes esam žmonės, kurių pagrindinis tikslas – būti laimingiems ir realizuoti save dirbant mėgstamą darbą. Jei bendrauju su žmogumi, vadinasi, juo pasitikiu. Manau, kad bendrauti be pasitikėjimo netgi neįmanoma. O laisvė man reiškia laisvę spręsti, kurti, būti tuo, kuo nori. Šitos vertybės man labai svarbios ir susijusios tarpusavyje, jas puoselėju ir komandoje. Jokių nepatogumų, įsipareigojimo jausmo, baimės, kad kažkas nepasiseks – tiesiog šilti, lygiavertiški, pasitikėjimu grįsti santykiai. Nebandau nė vieno žmogaus pakeisti, priimu kiekvieną tokį, koks yra. Noriu, kad kiekvienas turėtų galimybę atsiskleisti, sužydėtų gražiausiomis spalvomis ir būtų laimingas. Kai esi laimingas, ir sėkmė lydi.
– Dirbate daug kūrybingumo bei atsakomybės reikalaujantį darbą, kaip išliekate produktyvi ir neperdegate?
– Pirmiausia, man labai patinka tai, ką darau. Darbas man turi būti įtraukiantis, smagus ir leisti pasireikšti mano kūrybiniams instinktams. Būtent tokia yra komunikacija – dinamiška, interaktyvi ir visa apimanti. Tokią komunikaciją, kokią ją suvokiu dabar, atradau prieš mažiau nei 10 metų, ir visiškai ja gyvenu. Žodis – mano stiprybė. Tikiu, kad sritis, kurioje dirbu, kuria pridėtinę vertę visuomenei, parodo geriausias puses, iškelia problemas, kurias reikia spręsti. Tai yra perpetuum mobile – nuolatinis judėjimas.
Natūralu, kad perdegimų būna. Kai matau, kad esu ties jo riba, man tiesiog reikia atsitraukti – žinau, kad „Berta&“ be manęs nesustos ir komanda važiuos toliau. Leidžiu sau parodyti silpnąsias vietas ar nuovargį, tai yra žmogiška. Man viską subalansuoja šeima, poilsis, sportas, ilgesnės atostogos. Suvokiu, kad darbas – toli gražu ne visas gyvenimas. Tą dažnai primenu ir savo komandai.
– Jūsų mama – verslininkė, kokių vertingiausių pamokų iš jos esate pasisėmusi?
– Vienareikšmiškai to paties žmogiškumo. Tai ji mane išmokė, kad visada turi elgtis taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi. Darbo etika ir padorumas – pamatinės vertybės, kuriomis vadovaujamės abi. Drąsa veikti taip pat atėjo iš šeimos. Mano mama versle daugiau nei 30 metų, jo ėmėsi gana sudėtingu laikotarpiu, taigi visada buvo už drąsius, nestandartinius sprendimus ir mane pačią ragino išnaudoti visas gyvenime pasitaikančias galimybes.
Jos paskatinta realizavau labai daug dalykų, pavyzdžiui, mokslus užsienyje. Norėjau ir pati, bet tarsi buvo šioks toks neužtikrintumo jausmas. Vis dėlto mama visuomet mane besąlygiškai palaikė. Visos žmogiškosios savybės, kurias turiu, ir tai, kokia esu versle, koks esu darbdavys, yra įskiepyta mamos. Ji visuomet buvo nuostabi ir labai mylima vadovė.
– Esate mentorė universitete – pajutote, kad laikas dalytis sukaupta patirtimi?
– Mentorystę atradau netikėtai. Man pasiūlė ją išbandyti, tad priėmiau šią galimybę kaip ir kitas, kurias gaunu. Juolab, kad pasiūlymo sulaukiau iš savo alma mater – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto. Pamaniau, kad bus tiesiog smagu išbandyti kažką naujo bei pasidalyti savo patirtimi. Mentorystė ir pačiai atnešė naudos – praturtino mano gyvenimą įnešdama į jį daugiau lengvumo ir jaunatviškos išminties. Pamačiau save kitu kampu, išgirdau, ką jaunas žmogus galvoja tam tikrais klausimais, pavyzdžiui, apie moters įvaizdį – mentoriavau dviem merginoms, be to, daug diskutavome šia tema. Apskritai dalytis yra labai gera, o duoti – visada geriau negu imti.
– Esate sakiusi: „jeigu esi moteris, tavo mintys, idėjos, strategija yra kvestionuojamos. Jeigu esi graži, tai nesi protinga. Jeigu nekeiti pavardės, esi senmergė. Jeigu kvestionuoji status quo, esi akiplėša“. Kiek stipriai su tokiu požiūriu susiduriate savo kasdienybėje?
– Mano pasaulyje dominuoja lygybė – mano aplinka neprioritetizuoja žmonių nei pagal lytį, nei pagal religiją, nei pagal odos spalvą ar kitas savybes. Man pasisekė – gyvenu šalia laisvų, šiuolaikiškų pažiūrų žmonių, kur vyrauja abipusė pagarba. Bet akivaizdu, kad apskritai nelygybės yra daugiau nei norėtųsi. Kaip bebūtų skaudu, XXI amžiuje patriarchaliniai stereotipai vis dar gajūs, Lietuva – ne išimtis: lyčių lygybės klausimas dar labai aktualus. Liūdniausia, kad tai yra taip giliai įaugę į mūsų kultūrą, kad dažnai žmonės net nepastebi, jog jų požiūris skaudina ir yra nepagarbus.
– Feminizmas bei lyčių lygybė – temos, kuriomis kalbantys Lietuvoje dažnai vis dar nužiūrimi pašaipiai. Kaip manote, kodėl taip yra? Kiek pati esate susidūrusi su neigiamu atsaku kalbant šiomis temomis?
– Čia vėlgi susiję su stereotipų problema. Kai pasisakai tokiomis temomis, užkabinama etiketė. Savęs feministe tikrai nelaikau, bet moterų lyderystės tema man yra artima ir svarbi. Mano gyvenime yra daug stiprių, drąsių ir profesionalių moterų. Jos mane įkvepia, mane moko, palaiko ir įgalina veikti. Todėl drąsiai kalbu lyčių lygybės temomis – tikiu, kad to reikia. Drauge su vyru auginame sūnų ir dukrą, kuriems nuolatos pabrėžiame lygybės principą. Jie žino, kad kiekvienas žmogus yra lygus ir kiekvienas yra vienodai svarbus. To pamiršti nevalia.
Mane žeidžia tai, kad mūsų šalyje vis dar žiūrima ne kaip į žmogų, bet kaip į moterį, juodaodį ar netradicinės orientacijos. Netgi žiniasklaidoje moterims kabinama daugiau epitetų nei vyrams. Apskritai, pradėjus diskusiją lyčių lygybės klausimais, į konfrontaciją dažniau puola vyrai ir labai retai – moterys.
– Prieš dvejus metus Lietuvoje buvo atliktas tyrimas, kuriame paaiškėjo, jog moterims siekti karjeros trukdo ne kompetencijos trūkumas ar šeima, o tiesiog pasitikėjimo savimi trūkumas. Kiek pati pastebite atvejų, kai moterys paprasčiausiai nuvertina save? Ką joms patartumėte?
– Manau, kad moterys, ir jaunos, ir vyresnės, pernelyg dažnai save nuvertina. Mes žinome, kad esame protingos, empatiškos, išsilavinusios, bet vis tiek nepasitikime savimi. Nežinau, kodėl, galbūt tai mūsų visuomenės primesta norma – jaustis nepakankamai gera ar galinčia save taip vertinti tik gavus patvirtinimą.
Visas moteris skatinu nebijoti, eiti, daryti, nes jos tikrai gali viską. Labai svarbu ir palaikyti vienai kitą – turėti savo palaikymo komandą, tuos žmones, kurie yra šalia, kai sunku ar gera, kai džiaugiesi laimėjimais ir liūdi dėl netekčių. Aš stengiuosi pasitikėjimo įkvėpti visoms moterims, kurios yra šalia manęs – savo dukrai, draugėms, mano komandos merginoms, toms jaunoms moterims, kurioms mentoriauju. Stengiuosi parodyti jų kryptį: kalbamės apie tai, ką jos gali, kokios stipriosios jų savybės, kodėl verta jomis vadovautis ir nesusitelkti į silpnąsias, kurių turi visi.
– O galbūt pati praėjote kelią, kuriame ir jums pačiai reikėjo save įtikinėti, kad sugebėsite ir griebti galimybę?
– Tikrai taip, mano gyvenimas yra daugiabriaunis. Dar ko gero mokykloje supratau, kad reikia išsikelti tikslą, ir kuo jis bus aiškesnis, tuo lengviau link jo eisiu. Supratau, kad visi norai yra įgyvendinami, tik reikia tokių turėti, o tada – eiti ir pasiimti tai, ko nori, nes niekas nieko ant lėkštutės neatneš. Pirmasis lūžis įvyko, kai išvažiavau į Ameriką. Tada atsidūriau tarsi bendroje masėje ir ėmiau abejoti, ar esu kažkuo išskirtinė. Antras kvėpavimas atsirado po vaikų – nusprendžiau, kad jei dabar kažko nepakeisiu, nepadarysiu to niekada. Buvo sunku, bet aš tai padariau ir be galo džiaugiuosi. Prieš metus liepos 4-ąją man į rankinę įkrito plunksna, radau ją tik kitą rytą. Pagalvojau, kur tuomet buvau, kur tai galėjo įvykti, ir tą akimirką supratau: tai ženklas – man reikia sparnų, kad galėčiau skristi. Tą plunksną aš įsirėminau, o visi sprendimai, kuriuos paskui priėmiau, mane atvedė ten, kur esu. Jei nebūčiau viso to dariusi, tikrai nebūčiau buvusi nominuota „Delfi Metų Moterų 2020“ rinkimuose ir jūs nebūtumėt sugalvojusi man užduoti visų šių klausimų.