– Kaip tik neseniai savo FB paskyroje publikavote įrašą, kur pasakojote, kad anksčiau neduodavote jokių interviu, su žiniasklaida bendrauti vengdavote. Šiandien viskas pasikeitę. Kada įvyko tas lūžis ir kodėl?
– Romantikos tame mažai – pirmąjį savo interviu daviau tada, kai pradėjome su Andriumi leisti žurnalą. Tada ir mano socialinių tinklų anketos tapo viešai matomos visiems, ne tik mano draugams. Šį rudenį pradėsime šeštuosius leidybos metus, tiek laiko gyvenu iš dalies viešą gyvenimą – ir tai prasidėjo tik kaip priežastis reklamuoti savo darbą, pasakoti apie savo kūrinį, apie tai, ką mes leidžiame. Bet sakyčiau, kad net ir šiandien į kairę ir į dešinę visko ir visiems nepasakoju, nors kai kuriais klausimais galiu būti nuogai atvira. Pasakoju apie savo psichoterapiją, nors tai tikriausiai vienas intymiausių mano gyvenimo dalykų – bet man atrodo, kad tol, kol tai bus stigma mūsų šalyje, kuriai labai reikia psichologinės pagalbos, tol verta. Dažnai – o tiksliau dažniausiai – rodausi be makiažo, nes socialiniai tinklai labai iškreipia realybę. Ir tai man irgi atrodo prasminga. Papasakoju ir apie savo bei partnerio konfliktus – tai irgi dėl tos iškreiptos realybės. Yra daug temų, kuriomis man kalbėti įdomu arba atrodo prasminga. Bet sugalvoju tiek pat daug ir tokių, kuriomis kalbant manęs neišgirsite. Atsirenku temas, pašnekovus, kanalus, kur noriu būti. Per daug kartų mane apgavo ir vaizdavo kaip vyresnio žymaus vyro rankinuką. Ne, ačiū.
– Papasakokite apie save: iš kur esate kilusi, kas jus atvedė į žurnalistiką, rašymą? Ar visada mėgote rašyti? Kokia yra jūsų šeima?
– Užaugau Kelmėje ir visada žinojau, kad gyvensiu dideliame mieste. Dabar man Vilnius atrodo toks mažytis, o tada galvojau, kad Kaunas didžiulis. Kaunas buvo mano pirmoji meilė, jei kalbėsime apie miestus. Leisdavau ten vasaras, atostogas, kai kada savaitgalius – kai tik tėvai išleisdavo pas tetą, tai ir važiuodavau. Tada maniau, kad gyvensiu Kaune. Kažkada prieš studentinius metus norai pasikeitė, bet į Kauną ir dabar važiuoju su didele meile. Man patinka ir miestas, ir žmonės. Kai kas juokiasi iš kauniečių įpročių, stiliaus suvokimo ir aš suprantu, kad yra iš ko – jie išsiskiria iš kitų miestų gyventojų. Iš vidutinybių niekas nesijuokia ir pirštais nebado, nes nė nepastebi. Kauniečiai pastebimi ir galima juoktis į valias, bet man geriau būti savitu negu nykiu. Kalbant apie rašymą, rašyti pradėjau kažkada mokykloje. Sakyčiau, kad sekėsi man viskas, bet be pastangų sekėsi humanitariniai mokslai, turėjau nuostabią lietuvių mokytoją Valeriją. Ji buvo pirmas žmogus, kuris pagyrė mano rašymą ir aš už tai ir už daug daugiau ją visą gyvenimą mylėsiu. Užaugau skaitančioje šeimoje – skaitė joje visi, pradedant tėvais, baigiant manimi ir broliu. Ir skaitė nuolat, kiekvieną dieną, kiekvieną savaitę. Žinote, ką veikiau po paskutinės dienos mokykloje, pasibaigus vienuoliktai klasei? Skaičiau Aną Kareniną. Abi dalis. Ir skaičiau tol, kol perskaičiau. Tai maždaug parą laiko, be miego. Na, o į rašymą save atvedžiau pati. Man būdavo klaikiai baisu, bet jei užsinorėdavau kažkur rašyti, kreipdavausi į redaktorius ir paprašydavau leisti pabandyti. Ir daug kas leisdavo. Beje, ar žinojote, kad būdama studentė kreipiausi į Delfi, norėdama čia atlikti savanorišką praktiką? Vienos skilties redaktorius sutiko, jau buvom besitarią, bet paskui jis pradingo. Bet o ką – bandžiau toliau.
– Kokia buvote vaikystėje? Ką mėgote, ko – ne?
– Šis klausimas labai sudėtingas, nes jei būtumėte paklaususi dar prieš kelis metus, būčiau pasakiusi, kad buvau drąsi, savarankiška, maištaujanti, didelės fantazijos. Šiandien dalykus matau kiek kitaip – dažnai matau vaiką, kuris labai daug ką darė drąsiai ir savarankiškai, nes labai norėjo patikti, įtikti, būti pagirtas. Niekada nesiskųsdavau tėvams, kad merginos iš vyresnės klasės apsupo ratu ir grasino sumušti. Kojos drebėjo kaip šaltiena, bet niekas nematė. Visiems atrodžiau labai drąsi. Tėtis visada leisdavo suprasti, kad didžiuojasi manimi, jog moku pati apsiginti. Ir aš labai stengiausi parodyti, kad tai moku – apsiginti. Aš ir dabar tokia esu – dažnai bijau iki pamėlynavimo, bet vis tiek einu ir darau. Todėl dažnai atrodau žmonėms drąsi.
– Savo nuomonę drąsiai rėžiate soc. tinkluose, kuriuose, sutikite, yra išties negailestingų kritikų. Kaip nuo jų atsiribojate? Ar nebuvo situacijų, kai nudegėte nuo to?
– Sunku vienareikšmiškai atsakyti. Yra kritikos dalis, kuri nors nėra maloni, na, nesu aš mazochistė, bet didesnės reikšmės neturi. Jei koks neraštingas žmogelis pasako, kad aš kvaila ir negraži, tai menkas čia nuostolis. Sunkiausiai veikia žmonės, kurie maniakiškai bando patikti – rašinėja naktimis, atskleidinėja savo asmeninį gyvenimą, nelaiko atstumo. Viena moteris, pavyzdžiui, rašinėjo mano draugui Andriui, kad atsivilios mane pas save ir aš liksiu su ja miegoti. Tai kiek kraupoka. Kita moteris naktimis rašinėdavo ilgas žinutes, kad primenu jai jos dukrą. Ryte žinutes ištrindavo. Emigrantas Česlovas iš Airijos bandė įbauginti sakydamas, kad žino, kur gyvenu. Ir net buvo išnagrinėjęs namo planą. Tiesa, jis nebuvo tiek protingas, kad gebėtų nuslėpti savo tapatybę – nors ir pasislėpęs po feikinėmis anketomis, greitai buvo išrištas, saugau jo duomenis, jei vėl užsinorėtų papokštauti.
– Ar ta situacija keičiasi soc. tinkluose? Ar patyčių, žeminimo šiandien yra mažiau?
– Skiepų, kovido, homoseksualių žmonių teisių temos rodo, kad purvo internete yra labai daug. Kažkada žmogus sakydavo, kad jei galėtų pasirinkti, norėtų skaityti kito mintis – na, dabar mes visi žinome, kad kartais ir sumokėtume, kad tik kai kurių žmonių minčių negirdėtume ir nematytume. Nesvarbu, kad ne visos tos temos liečia mane – aš tuos komentarus priimu skaudžiai ir asmeniškai. Man skauda, kai restoranas užsiklijuoja lipduką, su perbraukta vaivorykšte ir dvejomis vyriškomis figūromis, o po tokia nuotrauka, pasidalinta feisbuke, žmonės juos palaiko.
– Ar rašydama būna, kad suabejojate, kad gal to geriau nerašyti, to neminėti, taip – per atvira. Ar nebaisu taip atsiverti prieš žmones, kurių visiškai nepažįsti ir kurie nepažįsta tavęs?
– Sunkiau ne prieš žmones, kurie tavęs nepažįsta, o prieš žmones, kurie yra artimi. Aš labai ilgai buvau dalį savęs užspaudusi, kad neįžeisčiau artimų žmonių. Nepasakysiu, kad paleidau save laukais, palaidais plaukais, ir manau, kad tam tikras atsakomybės jausmas prieš artimuosius yra svarbu. Tačiau rasti sveiką santykį ir kuo mažiau save riboti svarbu taip pat. Mano laisvei labai padeda psichoterapija.
– Nepaisant to, kad už lango XXI amžius, moters išvaizda vis dar yra vienas labiausiai aptariamų dalykų. Ar pati kada nors jutote spaudimą atitikti kažkokius standartus? Ar bandėte juos atitikti? Ar visada buvote ta, kuri eina prieš srovę?
– Aš užaugau su kišamais nerealistiniais standartais. Užaugau nuolatiniame „tereikia numesti penkis kilogramus ir bus gerai“. Kalbėdama apie žmogaus kūno priėmimą, labai daug kalbu ir sau pačiai. Matote, aš sąmoningai žinau, kad su mano kūnu viskas gerai – o kiek tai galiu priimti pasąmoningai, kiekvieną dieną girdėjusi, kad daug valgau, kad reikia numesti? Galiu vis daugiau, bet dar nepakankamai. Man pasisekė, kad brendimo laikotarpyje mano didžiausias sveiko proto ir realybės gūsis būdavo mano brolis. Jis mane grąžindavo į realybę, kur S arba M dydžio žmogus negali būti storas – o net ir storas žmogus gali būti gražus. Bet labai daug blogų supratimų manyje vis dar gyvena, paplitę kaip kokios metastazės.
– Kokiu savo pasiekimu iki šiandien labiausiai didžiuojatės?
– Jei kalbėsime apie profesinius pasiekimus, didžiuojuosi savo žurnalu. Nuoširdžiai galvoju, kad jis geras. Jei kalbėsime apie asmeninį gyvenimą, džiaugiuosi savo ir Andriaus santykiais. Jie toli gražu nėra tobuli ir nemanau, kad tobulybės siekiu. Bet dar niekada negebėjau būti tokia atvira su kitu žmogumi ir tai yra gražu. Didžiuojuosi, kad judame pirmyn, ne atgal – nors ir nežinau, kaip bus ateityje, niekas nežinome.
– Viename interviu minėjote, kad esate intravertė. Kada tai trukdo, o kada padeda?
– Aš esu intravertė, kuri kompanijoje visada atsiduria veiksmo ir dėmesio centre. Šneku garsiausiai, daugiausiai ir niekada nesėdžiu kampe. Nors tą kampą įsivaizduoju kaip patraukliausią vietą kompanijoje. Tačiau mieliausiai būnu viena, sunkiai išsiruošiu į tą kompaniją, nuo kompanijų greitai pavargstu, daugiausiai laiko leidžiu vienumoje arba dviese ir tuo labai džiaugiuosi. Matyt, esu labai dvipusis žmogus. Šiandien gyvenu ir mokausi gyventi taip, kad nei viena mano savybė man netrukdytų. Nematyti jų kaip trukdančių.
– Kokias savo savybes įvardintumėte kaip privalumus, o kokias – kaip trūkumus?
– Esu lojali – savo draugams, klientams, visiems, su kuo turiu ryšį. Bet kiek per daug valdinga – nė pati sumirksėti nespėju, kai pradedu reguliuoti. Esu dosni ir neskūpi – man negaila nei pavaišinti, nei kontaktu pasidalinti, nei rekomenduoti klientui savo kolegą. Bet naivi – mane tikrai labai lengva apmauti, nes mano pirmasis instinktas yra tikėti žmogumi. Jei jis man sako, kad taip yra, vadinasi taip yra – kodėl jis man meluotų? Žinote, dar neseniai būčiau jautrumą įvardinusi kaip savo blogą savybę. Esu siaubingai jautri. Ir tuo didžiuojuosi – dabar jau žinau. Tai leidžia labai ryškiai matyti pasaulį.