– Socialiniuose tinkluose esate viena populiariausių nuomonės formuotojų. Kaip manote, kur slypi jūsų sėkmės paslaptis?
– Aš manau, kad žmonės mane seka dėl to, kad esu paprasta, su manimi lengva bendrauti, stengiuosi atrašyti į kiekvieną žinutę, klausimą, kad ir kiek laiko tai beužtruktų, nes kartais tų žinučių būna labai daug prisikaupę, bet vis tiek atrandu laiko. Tai ir yra ta paslaptis. Matyt, žmonėms visada malonu gauti grįžtamąjį ryšį.
– Žmonės išreiškia norą bendrauti?
– Tikrai taip. Net jei ir pati užduodu kokį klausimą, visada sulaukiu daug patarimų, atsakymų. Jei man dėl ko nors liūdna, žmonės rašo, guodžia. Jaučiasi abipusis ryšys.
– O tos neapykantos gal jau mažiau?
– Aš asmeniškai jos sulaukiu labai retai. Kartais būna kokių nors piktų ponių, kurios kritikuoja, bet aš įvertinu, ar ta kritika pagrįsta, ar ne. Tada ir sprendžiu priimti ją ar ne. Bet net jei gaunu neigiamo turinio žinutę, vis tiek mandagiai atsakau ir, jei reikia, nutraukiu bendravimą. Kartais tenka ir užblokuoti žmogų, jei rašinėja piktybiškai.
– Bet minėjote, kad vis tik moterys daugiau kritikuoja?
– Taip. Kritikos iš vyrų aš apskritai negaunu, bet sekėjų vyrų turiu vos11 proc. Jiems gal mano turinys nėra labai įdomus. Bet moterys tikrai dažniau yra negailestingos viena kitai, kartais gal iš pavydo. Su vyrais paprasčiau būna bendrauti. Jie konkretūs, jei kritikuoja, tai pagrįstai. Vyrai ne tokie kategoriški, nemėgstantys žarstytis ta kritika. Moterys galėtų būti viena kitai atlaidesnės.
– Kiek leidžiate sau būti atvirai soc. tinkluose?
– Dalinuosi aš daug kuo, bet yra dalykų, kurie yra tabu. Pavyzdžiui, mano vyresnėlis sūnus ir vyras nenori viešumo, jo vengia ir aš tai gerbiu. Kartais net sulaukiu klausimų, kodėl nerodau savo vyro, kodėl jis slepiasi, gal jis labai piktas. Bet aš jų neskatinu eiti į viešą erdvę. Jei važiuojame atostogauti, dažniausiai keliu nuotraukas ir vaizdo įrašus savo ir Nikolo, kuris pats nori filmuotis, jam patinka.
– Ar sulaukiate įkyrių gerbėjų, kviečiančių išgerti kavos ar susitikti?
– Dažniausiai tai būna užsienio piliečiai, bet į tokias žinutes aš net nesiveliu. O iš lietuvių vyrų yra tekę sulaukti pakvietimų kavos, bet aš labai mandagiai atsakau, kad jei mane seka, turbūt žino, kad esu ištekėjusi.
– Jūs jau ilgus metus sukatės televizijoje. Ar sunkus buvo kelias iki ten, kur esate dabar? Ką teko paaukoti?
– Kelias tikrai nebuvo lengvas. Aš gyvenau Marijampolėje, nedideliame mieste, be galo norėjau kūrybinio darbo, kur galėčiau save realizuoti. Pirmiausia teko kreiptis į Marijampolės regioninę televiziją. Paskui Vilniuje lankiau žurnalistikos kursus, nes norėjau įgyti tam tikrų žinių. Tuo metu kūrėsi Lietuvos ryto televizija su Edmundu Jakilaičiu priešaky. Jis mums dėstė praktiką kursuose, tai aš tiesiog pasiprašiau pas jį, ar negalėčiau pabandyti. Taip prasidėjo mano kelias respublikinėje televizijoje. Dirbau žiniose. Matyt, visi nuo to pradeda. Paskui patekau į bulvarinę laidą. Tuo metu vis dar gyvenau Marijampolėje. Mano pirmas vyras nenorėjo kraustytis į Vilnių. Kasdien tekdavo važinėti pirmyn atgal. Viską, ką uždirbdavau, išleisdavau kurui. Bet mano noras buvo toks didžiulis, kad jis atpirkdavo visas kančias. Buvo daug pervargimo. Pamenu, kai važiuodama kartą sustojau prie Prienų, kad tiesiog išsiverkčiau iš nuovargio. Bet visada žinojau, kad turiu tikslą ir didžiulį norą jį pasiekti.
Kai pradėjau dirbti „TV pagalboje“, irgi nebuvo lengva. Reikėjo išmokti tvarkytis su savo emocijomis, neparsinešti tų problemų namo. Ypač buvo sunkios temos, susijusios su vaikais. Ne kartą esu pagalvojusi, kad gal įsivaikinti vieną ar kitą vaikutį iš tos šeimos. Teko nemažai praeiti, kol išmokau paleisti kitų problemas, kol supratau, kad viso pasaulio nepakeisiu.
– Ką patartumėte merginoms, kurios turi svajonę dirbti televizijoje, išgarsėti, tapti populiarios?
– Aš manau, kad tikslas neturi būti susijęs su noru būti populiariu. Tai ateina iš paskos. Pirmiausia turi turėti galvoje rezultatą ir nebijoti belstis į visas duris. Man irgi buvo baisu eiti prie E. Jakilaičio ir prašytis į televiziją. Atrodė, gi Vilnius turi daug žurnalistų, kodėl turėtų mane priimti. Bet kai labai nori ir beldiesi, kažkurios durys vis tiek atsidarys. Vien svajoti ir sėdėti namie neužtenka, reikia eiti ir siekti.
– Kaip manote, kiek svarbi išvaizda televizijoje?
– Aš manau, kad kažkiek svarbi, bet svarbiausia, kaip žmogus jaučiasi. Jei gerai, pasitiki savimi ir tą spinduliuoja, visai nesvarbu ar esi labai gražus, ar turi antsvorio, ar ne. Tikrai nebėra kažkokių grožio standartų, kas būdavo anksčiau, kai ieškodavo tik labai jaunų, labai gražių žmonių. Tai jau atgyvenę. Viskas keičiasi į gerąją pusę. Jei žmogus yra talentingas, charizmatiškas ir trykšta noru dirbti, kiekvienas prodiuseris nežiūrės į jo dydį ar veido bruožus.
– Kaip jūs išlaikote balansą tarp rūpinimosi savo išore ir vidumi?
– Manau, kad kiekvienas turime padirbėti su savimi. Aš skaitau psichologinę literatūrą, man tai labai patinka. Svarbu pabūti su savimi. Bet su metais daugiau reikia rūpintis ir savo išvaizda, palepinti savo odą, pasidaryti masažą ar pan. Neužmirštu to ir stengiuosi laviruoti.
– Nesunku? Juk auginate trejų metų sūnų.
– Nėra lengva, nes visada norisi laisvą laiką skirti šeimai, vaikui, pabuvimui kartu. Bet mes puikiai viskuo dalinamės su vyru, jei man reikia kur nors pabūti, išvažiuoti, jis perima viską, ir atvirkščiai. Mes kažkaip laviruojame, nes suprantame, kad pabuvimas su savimi, savo veikla yra svarbu.
– Galite palyginti, kuo skiriasi ankstyva motinystė ir vėlyva?
– Skiriasi. Tarp mano sūnų yra 16 metų skirtumas. Pirmasis sūnus Markas buvo neramus, labai verkdavo ir aš suprantu, kodėl taip būdavo. Aš pati buvau labai įsitempusi, stresuodavau, visko bijodavau. Jei tik pažvairuoja, vežu pas gydytoją, pabarškinu žaisliuką, jis neatsisuka, jau man atrodo, kad jis negirdi. Buvau didžiuliame strese. Visko bijojau, patirties neturėjau. Dabar viskas skiriasi. Esu rami, vaikas tą jaučia. Nuo trejų mėnesių Nikolas pradėjo išmiegoti visą naktį, nebuvo jokių problemų. Apskritai, kai esi brandus, vaiko auginimas yra kitoks. Kai susilaukiau pirmojo sūnaus, man buvo 22-eji metai, pati buvau dar vaikas. Norėjosi karjeros, norėjosi bėgti, o reikėjo rūpintis.
– Kokių šiandien turite svajonių?
– Visokių. Turiu minčių ir dėl podcast'o, ir dėl savo asmeninės laidos, tinklalaidės. Bet viską reikia dar susidėlioti. Nenoriu prisikalbėti, kol neturiu aiškios vizijos. Bet tikslų reikia visada turėti. Kitaip bus neįdomu gyventi. Aš mėgstu tuos tikslus išsikelti ir tikiuosi, apie juos jau netrukus galėsime pakalbėti konkrečiau.
Balsuoti galite ČIA.