– Buvote nominuota „DELFI Metų Moterys 2019“ rinkimuose, pirmaujate ne tik politikos kategorijoje, bet ir visuose rinkimuose. Ką jums reiškia ši nominacija ir toks žmonių palaikymas?
– Myliu žmones ir jais pasitikiu. Ir man smagu jausti, kad tos meilės iš žmonių irgi grįžta su kaupu. Per kampaniją gavau tiek palaikymo, pasitikėjimo ir paramos, kiek turbūt ir drąsiausiame sapne nebūčiau susapnavusi. Čia – irgi maloni staigmena. Ypač smagu būti geroje kompanijoje – kitos moterys, nominuotos šiuose rinkimuose yra puikios tiek savo srityse, tiek ir kaip ryškūs pavyzdžiai, ką gali Lietuvos moterys.
– Prezidento rinkimų etapas praėjo, ar jau spėjo atslūgti emocijos? Kuo dabar gyvenate?
– Gyvenu savo gyvenimu. Dirbu Seime, svarstau klausimus komitetuose, komisijose ir plenariniuose posėdžiuose, stengiuosi padėti žmonėms spręsti problemas, kai matau, kad išties galiu prisidėti. Prižiūriu mamą, kuriai per kampaniją teko taikstytis su dažnais važinėjimais ir pakitusia rutina. Toliau bandau kurti aplinką naujuose namuose, sprendžiu milijonus buitinių klausimų, kuriems tą aštuonerių mėnesių laikotarpį neturėjau laiko. Man atrodo, kad rinkimai buvo jau senokai. Prie jų ir apmąstymų apie juos tenka grįžti įvairiomis progomis, tačiau negyvenu praeitimi – nei buvusia šlove, nei nesėkmėmis. Stengiuosi žiūrėti į priekį. Juoba, kad ir kaži kokia nesėkme tų rinkimų net negalėčiau pavadinti – žmonės tiesiog pasirinko tą, ko jiems šiuo metu labiau reikia.
– Ką supratote ir išsinešėte iš šios patirties?
– Kad yra daugybė žmonių, kuriems nereikia, kad politikai sektų neįgyvendinamas stebuklines pasakas ir apsimetinėtų glianciniais plakatais. Kad gali ne vien sekti paskui paklausą, bet ir kurti pasiūlą, neapsimetinėdamas. Kad yra klausimų, kuriems iki šiol neskyriau tiek dėmesio, kiek galbūt galėjau ir turėjau. Nesakau, kad nelaimėjau rinkimų todėl, kad esu moteris – juk moteris Lietuvoje rinkimus tarsi ir yra laimėjusi, tai kuo skundžiamės? Bet supratau, kad tokiai moteriai kaip aš yra leidžiama santykinai gerokai mažiau, nei tokiam politikos marginalui, kaip koks Gražulis. Nes aš esu tarsi kaži kokia „nenormali“, kai tuo tarpu žmogus, seniai nutolęs nuo bet kokios moralės, yra tarsi šiaip toks… linksmuolis klounas. Mes vis dar matuojami skirtingais matais ne tik tada, kai eina kalba apie karjerą ar atlygį, bet net ir tada, kai vertiname asmeninę žmogaus raišką ar moralę.
– Per prezidento rinkimus pasigirsdavo nuomonių, jog ką tik turėjome prezidentę moterį, tad dabar jau reikia vyro. Apie vyrus taip kalbant, ko gero, niekada neišgirstume... Kaip jūs priėmėte tokias nuomones? Su kokiu požiūriu apskritai Lietuvoje susiduria moteris politikė?
– Susiduriu su įvairiais požiūriais. Netrūko ir tokių komiškų „lyčių lygybės“ apologetų. Man atrodo, kad profesiniame, visuomeniniame gyvenime žmones turėtume vertinti už tai, ką jie moka, gali ir daro. Jeigu kažką imame nuvertinti a’priori vien dėl to žmogaus lyties, tai nėra brandos požymis.
– Viename savo interviu minėjote nepagarbos kultūrą, kurią dabar turime. Kaip manote, kas padėtų ją pakeisti?
– Padėtų didesnis pasitikėjimas vieni kitais. Ne vieną Lietuvos problemą galima paaiškinti pasitikėjimo deficitas – juk vos tik apie trečdalį mūsų mano, kad kiti žmonės yra verti pasitikėjimo. Apie save ir savo artimuosius esame įpratę galvoti, kad esame geri, tačiau į kitus to pasitikėjimo šykštime. Nenuostabu, kad tą patį gauname ir atgal. O juk tai apsunkina bet kokį bendrą veikimą – pilietinės visuomenės plėtrą, politiką, bendrų interesų gynimą, todėl dažnai ir trypčiojame vietoje, laukiame kažkokių stebukladarių ir galiausiai nusiviliame. Dažnai ta demonstratyvi nepagarba tiesiog transliuoja vidinę frustraciją. Man atrodo, reikia tiesiog ryžtis sau kartą pasakyti: kiti žmonės lygiai tiek pat geri ir verti pasitikėjimo, kaip ir aš. Ir tuo tikėti.
– Kokių savybių reikia sėkmingai politikei?
– Nelabai žinau, kas yra sėkmingas politikas. Aš politikoje tiesiog stengiuosi būti savimi ir nevaidinti kažkokio personažo. Neapsimetinėti, kad turiu stebuklingus atsakymus į sudėtingus klausimus. Neišsisukinėti nuo nepatogių klausimų ir bandyti paaiškinti savo poziciją, net jeigu žinau, kad ji daugumai bus nuo pradžių nelabai suprantama. Įtraukti kitus.
– Kaip susidorojate su kritika? Imate į širdį?
– Kritiką priimu lengvai. Sunkiau priimu demagogiją, melą ar mano žodžių iškraipymą. Imu į širdį, kaip ir bet koks normalus žmogus. Bet moku atskirti kritiką dėl kritikos, kurios politikoje netrūksta, nuo kritikos, kuri turi kažkokį turinį ir pagrindą.
– Daug dirbate, slaugote sunkiai sergančią mamą – kas jums padeda atgauti jėgas?
– Fiziškai lengviausiai atgaunu jėgas nuo kapstymosi gėlynuose. Dar labai padeda miegas.
– Jūsų, ko gero, nuolat klausia apie vyrą, vaikus. Dažnai manoma, kad jei moteris nesukūrė šeimos – jai kažkas neva negerai. Jus erzina tokios kalbos ar neimate į galvą?
– Nepasakyčiau, kad nuolat kas klausia – esu jau per daug suaugusi, kad manęs kas nors vis dar klausinėtų „tai kada vyras, vaikučiai?“. Kalbos galbūt erzintų, jeigu jausčiausi kažką gyvenime daranti ne taip. Tačiau niekada nebuvo taip, kad būčiau nusprendus neturėti sutuoktinio ir vaikų ir būti kokia nors ten karjeriste, per darbą nematančia nieko daugiau. Taipogi nekėliau sau užduoties būtinai ištekėti vien tam, kad visuomenė mane kažkaip laikytų „visaverte“. Ne vienas ir ne viena dėl tokio spaudimo priima sprendimus, po kurių vėliau šeimos išyra ar jose tvyro vien tarpusavio priekaištai dėl „sugriauto gyvenimo“. Manau, kad svarbu, jog savo pasirinkimais – ar labai daug dirbti kokiame investiciniame fonde, ar turėti labiausiai blizgančius stalviršius mieste – nebandytum uždengti kažkokios spengiančios vidinės tuštumos. Tad aš imu tai, ką duoda gyvenimas ir niekam nesakau niekada.
– Minėjote, kad niekada nepasiduodate baimei kažką daryti. Visada buvote drąsi moteris, ar šią savybę išsiugdėte „lipdama per save“?
– Nuo vaikystės buvau drąsi ir žingeidi. Mokykloje nebuvau tyli pirmūnė – nors buvau pirmūnė, bet narsos reikšti savo nuomonę, ginčyti, ginti man netrūko, net tada, kai žinojau, kad galiu kažkaip nukentėti. Nieko keista, kad dažnai apninka abejonės ir net baimė, ypač, kai reikia žengti į kažkokią neišbandytą teritoriją. Bet stengiuosi neleisti baimei mane užimti – svarstau, gilinuosi, sveriu, tariuosi. Nepasiduodu be kovos, jeigu manau, kad verta kovoti. Tiesa, ne visos kovos gyvenime vertos kovojimo, tad dažnai kažko nedarau tik todėl, kad įvertinusi nematau prasmės ar manau, kad kažkoks siūlymas yra tiesiog ne man.
– Esate juokavusi, kad nemokate mėgautis maistu – mokate šlamšti ir tuo pačiu metu daryti daugybę kitų darbų. Jūs iš tų žmonių, kuriems sunku sustoti ir nuolat reikia kažką dirbti?
– Gal priešingai, kartais būna taip, kad kai sustoju, tai gana sunkiai save įkalbinu eiti pirmyn. Ypač tai veikia, kai imuosi kokios nors nuobodesnės veiklos, pvz. namų tvarkymo ar kokio lyginimo. Tada žinau, kad jeigu viduryje darbo prisėsiu, veikiausiai pasiimsiu knygą ir prie dulkių valymo jau nebeįtikinsiu savęs grįžti.
– Esate atsakiusi į daugybę interviu klausimų, gal galite pasidalinti faktu, kurio niekas apie Ingridą Šimonytę iki šiol nežinojo?
– Hm... Kai tiek metų esi viešas žmogus, tai jau sunkiai atsirenki, kas galėjo likti nepasakyta. Visgi, mėgstu kažką pasilikti ir sau – suprantu viešo žmogaus pareigą atskleisti tai, kas svarbu rinkėjams darant pasirinkimus, bet reikia pasilikti ir savo vaikystės, išgyvenimų ar net įvykių ir vien sau.
– Turite draugių, kurioms sunkią akimirką galite pasiguosti ar veikiau kliaujatės tik savimi?
– Žinoma, turiu. Ne tik draugių, bet ir draugų. Ypač didžiuojuosi draugėmis, kurios išliko nuo mokyklos ar studijų laikų. Džiaugiuosi ir tuo, kad tikrų draugų pavyko įgyti ir per pastaruosius keliolika metų. Nesu tas žmogus, kuris savo draugus užverčia buitinėmis ir rutininėmis problemomis ar rūpesčiais, bet visada žinau, kam galiu paskambinti net ir gilią naktį, jeigu ištiks rimta bėda ar liūdesys. Mano draugai tuo pačiu žino, kad aš esu visada pasirengusi būti už juos ir dėl jų, kiek tik reikės.
Išrinkite DELFI metų moteris ČIA.