– Šie metai buvo kupini iššūkių, tiesa? Ar spėjate po darbų atsikvėpti? Ką veikiate laisvu metu?
– Iš tiesų metai buvo pilni ne tik profesinių ir asmeninių iššūkių, bet ir nežinomybės. Kita vertus, buvo ir teigiama pandemijos pusė, atsirado naujų pažinčių, naujų galimybių. Ateis metas, kai viskas pasibaigs, galėsime pažvelgti atgal ir kiekvienas įvertinti šį periodą. Pandemija privertė suprasti, kad kiekvienas žmogus turi ne tik darbą, bet ir šeimą, kad šeimos nariai taip pat dirba darbą, reikėjo persiorganizuoti visą namų ūkį, paskirti kiekvienam individualią erdvę. Iššūkiai buvo ne tik kiekvieną dieną, bet ir kiekvieną valandą, ir vis netikėtesni. Mokslas vis bandė užbėgti pandemijai už akių, pokyčiai buvo labai greiti, reikėjo skaityti labai daug literatūros. Susiradau visus savo vadovėlius, reikėjo prisiminti, lyginti, nors nebuvo, su kuo. Buvo didžiulis informacijos srautas, kurį reikėjo pateikti visuomenei, medikams, organizacijoms, bet tu pats nebuvai tikras, kaip yra šiuo metu. Visada reikėjo pabrėžti, kad tai šios dienos informacija. Buvo begalė konferencijų, seminarų, konsultacijų, konsiliumų. Tai savotiškai gera patirtis, išmokome dirbti per įvairiausias platformas. Dabar, kai pasižiūriu atgal, suprantu, kad, matyt, žmogus geba mobilizuotis, nepriklausomai nuo to, kad yra labai pavargęs ir kupinas emocinės įtampos.
– Streso netrūko, tiesa?
– Taip. Kartais gaudavau informaciją, kad šiuo metu serga tiek žmonių, kol atvykdavau į spaudos konferenciją, pasakydavau tai, ką žinau, žurnalistai jau teigdavo, kad yra kitaip. Kad jau šios minutės duomenys yra kiti. Situacija keitėsi greitai. Norint suspėti, turėjai dirbti be darbo valandų. Namie jokios darbo valandos nebegaliojo. Darbas neturėjo nei pradžios, nei pabaigos. Kalbu ne tik apie save, bet ir apie kitus šeimos narius. Nebuvo net minties, kad gali kažko nepadaryti. Privalėjai padaryti, nes kitą dieną iš pat ryto turėdavai perduoti žinias visuomenei. O per naktį informacija dar ir spėdavo pasikeisti. Todėl ir komentarai būdavo tokie: „Nusišnekėjo“. Taip, be abejo, bet reikia įvertinti tą informacijos srautą. Stengdavaisi iš visų jėgų, bet ateidavo akimirkos, kai privalėdavai rasti minutę poilsiui. Šeimos nariai sakydavo: „Jau dabar yra gerai, nes mama klausosi country muzikos“. Jei mama įsijungusi klasiką, kažkas negerai. Jei dar koks Bethovenas groja, gal ir neblogai, bet jei jau Mocartas, situacija prasta.
– Atsakomybė buvo ir yra didžiulė?
– Taip, nes tu negali sau leisti nusišnekėti, nors buvo ir tokių dalykų. Kartais galvoji, kad gali, bet organizmas daro savo. Jam reikia persikrauti. Gerai, kad šalia namų yra parkas. Kiekvieną dieną turiu galimybę bent pusvalandžiui išeiti pavaikščioti. Tarp medžių palieki stresą, įtampą ir grįžti namo švaria galva. Bet grįžti ir puoli ne prie kavos puodelio, bet prie kompiuterio. Dabar galvoju, kai pasibaigs pandemija, kaip reikės dirbti kitaip. Pamenu, pykdavau, kai kiti šeimos nariai maistą nešdavosi prie kompiuterio, dabar ir pati valgau dirbdama. Poilsiui lieka tik šeštadieniai ir sekmadieniai.
– Nuotolinis darbas turi savų privalumų ir trūkumų?
– Taip, privalumų yra, bet mes negalime būti be žmonių. Mano dalis šeimos gyvena ne Lietuvoje. Norisi su jais ir pabendrauti, ir anūkę apkabinti. Jokios technologijos neatstos tikro bendravimo. Norisi to pasisėdėjimo prie stalo, kavos puodelį išgerti kartu su drauge. O dabar kolegė pasijungia per nuotolį, aš pasijungiu, pasiimame kavos puodelį ir žiūrime į tą kompiuterį. Bendravimo trūksta. Suaugęs dar gali suvokti, kad dabar yra taip ir nieko nepakeisi, bet vaikams sunku. Jie negali suprasti, kodėl negalima pas kažką nuvažiuoti pabūti.
– Teko priprasti ir prie tiesioginio eterio, kamerų, tiesa?
– Teko ir anksčiau, bet tokio gausaus interviu skaičiaus per dieną niekada nebuvo. Pandemijos pradžioje duodavau po dešimt interviu per dieną, ir šeštadienais, ir sekmadieniais. Kartais tai tikrai keldavo daug streso. Tarkime, kartu dalyvaudavo kiti pašnekovai, nuomonės skirdavosi, prasidėdavo tokia nemaloni diskusija. Reikėdavo rasti atsakymą čia ir dabar. Arba – būdavo tokie interviu, kai žinai temą, bet laidos metu užduoda klausimą, kuris ne tavo kompetencijoje. Tu negali pasakyti: „Atsiprašau, nežinau“. Bandai rasti atsakymą. Būdavo ir delnai šlapi, ir emocijų visokių. Bet žinote, kas padeda atsikvėpti? Kasdien bent penkias minutes skaitau knygas. Mėgstu skandinavų detektyvus. Šitaip bent trumpam mintis nukreipiu kitur.
– O artimieji nesikreipdavo į jus patarimų, informacijos? O gal su namiškiais pandemijos temos neliesdavote?
– Neįmanoma atsiriboti nuo tos temos. Klausimų kildavo ir artimiesiems, todėl negalėdavau nepadėti. Be to, dukra buvo susirgusi, teko praktiškai panaudoti visas žinias. Mums su vyru pavyko neužsikrėsti. Kita vertus, ne tik aš, bet ir man šeimos nariai duodavo patarimų. Tarkime, interviu metu pasakau, kad dabar inkubacinis periodas yra toks ir toks. Jie sako: „Niekas nesupranta to žodžio „inkubacinis“, sakyk paprasčiau“. Interviu metu prisimenu tokias pastabas ir paaiškinu, kas tai yra.
– Kas jus atvedė į šį kelią, kodėl pasirinkote tokią profesiją?
– Mūsų giminėje nebuvo jokių medikų, o aš nuo mažų dienų sakiau, kad būsiu gydytoja. Kadangi pagal horoskopą esu Ožiaragis, ką pasakau, tą ir padarau. Mokykloje irgi žinojau, kad būsiu medikė, nors tėvai sakė, kad gal ką nors lengvesnio rinkčiausi. Mano tėtis sakydavo: „Tu geriau stok į kulinariją, skaniai darysi valgyti ir gerai gyvensi“. Galvojau, kokia čia nesąmonė. Nepavyko manęs perkalbėti. Tiesa, iš pirmo karto į mediciną neįstojau. Įsidarbinau sanitare-slaugytoja. Antrą kartą pasisekė, įstojau. Paskui gimė vaikai, teko imti akademines atostogas, bet didžiulis noras būti medike vedė į priekį. Nors pati nenorėjau, kad mano vaikai stotų į mediciną. Laimei, nė vienas ir nestojo. Abu yra humanitarai.
– Ar daug teko ir tenka paaukoti asmeninio gyvenimo, laimės dėl darbų?
– Ne, nes mano gyvenime darbas visada derėjo su šeima. Po trečio studijų kurso gimė sūnus, vyras irgi studijavo, bet suradome bendrų jėgų, kaip susitvarkyti. Baigus universitetą, darbų netrūko, buvo ir komandiruočių, ir išvykų, šeimą, vaikus reikėjo palikti. Teko ir Paryžiuje prabūti keturis mėnesius, bet visada jaučiau palaikymą iš tėvų, artimųjų. Supratau, kad vienas gyvenime esi niekas. Tikrai negebėsi tiek pasiekti, kiek bendrai su šeima. O šeima nėra tik tu ir vyras, yra vyro tėvai, tavo tėvai. Taigi turėjau stiprų psichologinį palaikymą, paskatinimą, todėl negalėjau sau leisti neatlikti kokio nors darbo. Niekada neteko atsisakyti kažko darbe dėl šeimos. Galiu drąsiai sakyti, kad tik su artimų žmonių pagalba galima kalnus nuversti.
Balsuoti už Daivą Razmuvienę galite ČIA.