– Buvote nominuota „Delfi Metų Moterys 2020“ rinkimuose, ką jums tai reiškia?
– Iš tiesų, man ši nominacija buvo labai netikėta ir sukėlė daug džiaugsmo. Ji man yra apie tai, kad tai, ką aš darau savo gyvenime, yra svarbu ir naudinga kitiems. Kad ta žinutė, kurią siunčiu skaitytojams, klientams, žmonėms, su kuriais bendrauju, yra jiems artima ir priimama. Man tai apie tai, kad vienas iš svarbiausių dalykų gyvenime yra santykis su savimi ir kitais, paremtas atvirumu, nuoširdumu, atjauta, palaikymu ir suprantu, kad kitiems tai irgi yra labai svarbu, kuo labai džiaugiuosi.
– Esate rašiusi apie tai, kaip kiekvienas žmogus atranda savo kelią. Kaip jūs atradote savąjį? O gal dar esate paieškose?
– Aš tikiu, kad kiekvienas žmogus yra ypatingas ir unikalus, turintis savo autentišką kelią. Ir tas kelias, mano akimis, nėra vien tik apie profesinį pašaukimą – ką aš noriu veikti šiame gyvenime? Šiandien man jis yra platesnis – kaip aš noriu būti šiame gyvenime? Kaip aš noriu jaustis? Koks aš esu šiandien? Koks aš noriu būti? Kaip aš noriu kurti santykius su kitais žmonėmis? Kokį santykį kuriu su savimi? Kaip noriu realizuoti savo potencialą, stiprybes? Ką galiu duoti šiam pasauliui? Kokie yra mano poreikiai ir kaip galiu juos realizuoti?
Mano kelias link to, kas aš esu dabar ir kokia veikla užsiimu buvo pakankamai vingiuotas. Mano pradinis išsilavinimas yra medicininis ir savo karjerą pradėjau medicinos klinikose. Ir nors man tikrai patiko mano darbas, kolegos, tačiau ilgainiui pajutau, kad savo talentus labiau realizuosiu teikiant emocinę pagalbą žmonėms, konsultuojant, vedant mokymus ir kuriant. Taip aš pasukau link psichologinio konsultavimo, koučingo, kurį dabar ir praktikuoju vedant tiek individualias konsultacijas, tiek paskaitas.
Šiandien galiu užtikrintai pasakyti, kad esu ten, kur ir noriu būti. Pastebiu, kad žmogui padeda ne tik technikos, klausimai, padedantys labiau save pažinti, bet atviras, nuoširdus santykis, kuris padeda susitikti visų pirmą su savimi. Leisti priimti, pavyzdžiui, savo netobulumą ir tame pamatyti resursą. Nes kai mes siekiame tobulumo – išnaudojame tiek savo resursų, kad įtiktume kitiems ir atliktume viską 100 proc. bijodami suklysti. O juk veikiant iš įtampos ir baimės, mes, deja, dažnai pamirštame apie lengvumą, džiaugsmą, savo poreikius, kūrybiškumą, spontaniškumą.
– O ką pastebite savo praktikoje, bendraudama su besikreipiančiais?
– Dažnai susiduriant su pokyčių tema, pastebiu, kad žmonės taip susifokusuoja į tai, kas yra blogai, ko trūksta, kad pamiršta pasidžiaugti kasdieniais dalykais, nuvertina savo stiprybes, kurios padeda labiau pasitikėti savimi ir mėgautis gyvenimu.
– Kalbate apie žmonių baimę būti savimi, kaip savarankiškai tai pakeisti? Juk, ko gero, tam, kad išdrįstume būti savimi – pirmiausia reikia savimi pasitikėti, o tai daugeliui neatrodo itin paprastai pasiekiamas dalykas?
– Universaliai atsakyti į šį klausimą yra pakankamai sudėtinga, nes kiekvienas iš mūsų turime savo istoriją, dėl ko mums sunku išdrįsti būti savimi, ko bijoma, ko vengiama ir priklausomai nuo atsakymų, mes galime ieškoti sprendimų arba kaip tai pakeisti, arba kaip tai priimti ir su tuo gyventi. Konsultuojant pastebiu, kad kartais žmonės sako, kad kai „aš busiu toks ir toks, tuomet aš galėsiu...“ ir vis laukiama to kažkokio idealaus momento, idealių savybių, kad galėtų gyventi savo autentišką gyvenimą. Tuo tarpu aš manau, kad mes galime mažais žingsniais pradėti gyventi savo gyvenimą, įsiklausant į save „Ką aš jaučiu dabar? Kas man svarbu dabar? Ko aš noriu?“ ir bandant tai įgyvendinti. Pavyzdžiui, žmogus yra pavargęs ir mielai pabūtų vienas tyloje, bet jis sau to neleidžia, nes juk savaitgalis, feisbuke daugybė žmonių publikuoja nuotraukas, kur važinėja su šeima ir draugais ir šiuo atveju jis neleidžia sau patenkinti savo poreikio, nes lyginasi į kitus.
– O kaip atsikratyti to įpročio lygintis su kitais? Juk dažniausiai pakanka tik įsijungti feisbuką ar „Instagram“ ir gali pamatyti, kiek daug žmonių dabar laiką leidžia geriau nei tu.
– Minėtu atveju, kai žmogus pavargęs, jis gali sau pripažinti, kad šiuo metu jis nori pabūti vienas tyloje ir tame nėra nieko blogo, juk visiems žmonėms reikia poilsio ir pasibuvimo su savimi bei leisti sau pailsėti, taip priimant save visokiu ir leidžiant sau būti savimi. Šioje situacijoje, kitas momentas, kuris padeda mums būti savimi – tai atjauta sau vietoj „vidinio kritiko“. Pavyzdžiui, vidinis kritikas gali sakyti „Tu esi silpnas, nes nori poilsio“, „Tu esi nepakankamas, nes kitiems sekasi labiau nei tau“ ir panašiai. Tai dar labiau mažina mūsų pasitikėjimą savimi, kai tuo tarpu atjausdami save, prisimindami, kad mes visi esame pažeidžiami, kad mums visiems reikia poilsio, palaikymo, mes perkeliame dėmesį į tai, kad su mumis viskas gerai – žmogiška kažko nenorėti, kažko negalėti ir ne viskas, ką mes matome soc. tinkluose, yra tik vienintelė tiesa, tai yra tik epizodas. Juk jei mes patys „fotografuotume“ savo gyvenimą dienos eigoje, mes galėtume „nufotografuoti“ ir arbatos puodelį, ir komplimentą sau, ir daugybę kitų dalykų, kurių, deja, dažnai savo gyvenime nepastebime.
Taigi, trečias dalykas, kuris, manau, labai padėtų norint išdrįsti būti savimi, labiau savimi pasitikėti – tai kiekvieną dieną fiksuoti mažiausiais 3 dalykus, kuriais jūs galite pasidžiaugti ar už kuriuos esate dėkingi. Tai padeda pamatyti, kiek jūs turite savo gyvenime, ir prisiminti savo stiprybes, kurios padėjo jums per šią dieną.
– Su kolege esate parašiusi knygą „Skolinta iliuzija“, kurioje kalbate ir apie vyrų bei moterų santykius. Su kokiomis iliuzijomis santykiuose dažniausiai susiduria vyrai ir moterys?
– Mano nuomone, yra kelios dažniausios iliuzijos porose. Pirmą, gal pavadinčiau, „tobulas partneris-aiškiaregys“ – kuomet mes tikimės, kad mūsų partneris galės patenkinti visus mūsų poreikius, atspės, ką mes galvojame, ko mes norime, ir panašiai. To pasekoje kyla įvairūs konfliktai, kai žmonės įsižeidžia, kad jų nesuprato, nepadarė taip, kaip jie nori, nors patys net neišsakė savo poreikio bei norų ir kitas žmogus tikrai ne visada gali atspėti, ko jūs iš tiesų norite ne dėl to, kad jis blogas, o dėl to, kad tai tiesiog nelabai įmanoma.
Kitą iliuziją gal pavadinčiau „amžinas medaus mėnuo“, kai žmonės, būdami santykyje, tiki, kad laimė santykiuose „nutinka“ tarsi stebuklas, be jokių pastangų, laiko ir sąmoningo dėmesio tam. Ir, deja, labai greitai nusivilia bei nori nutraukti santykius, kai atsiranda konfliktai, nesusipratimai, sunkumai. Vis dėlto, porą sudaro gyvi žmonės, besikeičiantys, turintys savo ypatybių ir natūralu, kad kažkuriuo momentu gali kilti nesutarimų, tačiau ar tikrai dėl to reikia nutraukti santykius? Juk galime pasidomėti dėl ko žmogus pyksta? Kas nepatinka? Ieškoti sprendimų, alternatyvų, kaip galima pagerinti situaciją arba ją priimti. Kalbėtis apie tai, kaip jaučiamasi būnant santykyje, ką ir kaip galima daryti, kad abu jaustųsi gerai šiame santykyje.
Trečią iliuziją gal pavadinčiau „privalomas dalykas“ – kuomet žmonės būdami santykyje tiki, kad jo partneris „privalo/turi“ daryti tam tikrus dalykus, pavyzdžiui, moteris visada privalo gaminti valgyti, o vyras privalo įpilti langų plovimo skysčio į mašiną. Tačiau, iš tiesų niekas mums nieko neprivalo. Mes galime sakyti, kad mes to norime ar būtų labai smagu, jei tai įvyktų, tačiau tai nėra „privalomas“ dalykas. Ir, deja, dažnai iš klientų girdžiu, kad tam tikri dalykai priimami, kaip savaime suprantami ir labai trūksta pastebėjimo, kas daroma dėl kito žmogaus, padėkos, palaikymo. Ir jei mes santykyje išmoktume labiau pastebėti teigiamus mūsų partnerių ketinimus, elgesį, pasakytume komplimentą, padėkotume už pagalbą, santykis taptų žymiai jaukesnis, nuoširdesnis, laimingesnis. Juk kiekvienam iš mūsų norisi jausti pagarbą, palaikymą, supratingumą, atjautą.
– Paminėjote, ko gero, bene dažniausią patarimą poroms – kalbėtis apie savo poreikius ir lūkesčius. Vis dėlto, ką patariate daryti tiems, kurie tarsi kalba skirtingomis kalbomis?
– Svarbiausia santykyje kalbėtis apie tai, kaip jaučiamės. Išgirsti savo partnerį, ką jis kalba, o ne tik tai, ką jūs norite/tikitės išgirsti iš jo. Natūralu, kad santykis yra gyvas besikeičiantys organizmas, jame gali būti džiaugsmingesnių ir liūdnesnių etapų, ramesnių ir labiau konfliktiškų. Tačiau svarbiausia nebijoti kalbėtis apie tai, kas vyksta. Tai, kad mes darysime „tyliadienius“ ar apsimesime, kad viskas gerai ir savaime praeis, gali būti labai laikinas dalykas, nes neišspręsta situacija lengvai gali pasikartoti, o sprendimas taip ir nesurastas.
Dažnai girdžiu, kad vienas iš partnerių tikisi, kad kitas bus supratingesnis, kitas turi padaryti pirmą žingsnį, tačiau mes galime atsakyti tik už savo veiksmus – ką aš galiu padaryti, kad santykis būtų kitoks? Arba, ką aš galiu padaryti, kad santykyje jausčiausi gerai? Santykis mano akimis nėra apie kovą, kuris galingesnis, geresnis ir panašiai. Santykį aš matau, kaip komandą, kurioje kiekvienas žaidėjas, žinantis savo stiprybes ir silpnybes, savo vaidmenį santykyje, susėdęs su kitu žaidėju gali susitarti, kaip būdami savimi jie gali sukurti darnią komandą, siekiančią bendro tikslo su jiems abiems priimtinomis taisyklėmis. Juk jei krepšinio komandoje žaidėjas atiminėtų kamuolį iš savo komandos narių, kiekvienas žaistų pagal savo taisykles be aiškaus tikslo, tikėtina, kad ši komanda nepasiektų gero rezultato. Kiekvienas santykis yra skirtingas, ir tikslai, ir vidinės taisyklės yra būdingas tik tai konkrečiai porai, todėl labai svarbu suprasti, kas būtent tiems žmonėms patinka, priimtina, ko norima, ko siekiame ir ryžtis drąsiai, atvirai, palaikančiai apie tai kalbėtis ir ieškoti bendrų sąlyčio taškų bendros laimės link.
Balsuokite už Delfi Metų Moteris ČIA.