– Rūta, pažįstu tave kelerius metus ir pamenu kaip namuose maišei pirmuosius kremus ir išpildavai sugadintus mišinius, o dabar turi klientų visame pasaulyje. Kaip tau pavyksta taip kūrybingai, produktyviai ir dideliu greičiu skintis kelią į priekį?
– Ne viskas yra taip paprasta ir sklandu, kaip gali atrodyti stebint iš šono. Kalbant apie pirmuosius išpiltus nepavykusių eksperimentų litrus pačioje mano verslo pradžioje, tai dabar mastai yra dar didesni. Pagaminę produkto partiją, mes ją testuojame ir, jeigu produktai neatitinka mūsų nustatytų standartų, tenka juos išpilti. Būna skaudu, nes kartais tenka sunaikinti šimtus litrų, tačiau toks yra tobulėjimo procesas. Paradoksas yra tame, jog kuo didesni verslo mastai, tuo daugiau ir klaidų. Tam spręsti su komanda naudojame taisyklę „Fail fast“ – problema yra sprendžiama čia ir dabar, neatidedant jos rytojui. Tačiau man klaidos yra esminis tobulėjimo variklis. Mano galva, kažko pasisekimas ar nepasisekimas – abu variantai yra rezultatas, iš kurio galiu kažko išmokti. Todėl pats svarbiausias padrąsinimas, kurį noriu perteikti kitoms moterims – nebijokite klysti. Nes nėra dirbančių ir neklystančių. Klaidų nedaro tik tas, kuris nieko nedaro.
– Ko išmoksti iš savo klaidų?
– Pradžioje, kai gamybiniai procesai dar nebuvo įgavę standarto, partijos gaudavosi skirtingos, nes gaminant rankomis labai sudėtinga kas kartą pagaminti identišką tekstūrą, spalvą, kvapą. Todėl teko susidurti su įvairiomis klientų reakcijomis, patirti skaudžias situacijas, klientų ar net artimųjų žmonių nusivylimą, kad esą „produktas ne toks geras, koks buvo aną kartą“. Bet tik tokiu būdu, būtent per klaidas ir neatitikimus bei klientų reakcijas versle aš augau kaip asmenybė. Tai man yra svarbiausia. Ir, žinoma, tuo pačiu tobulėjo kosmetikos gaminimo technikos.
Kosmetikos gamyba apskritai yra labai siaura mokslo sritis. Kiekvienas gamintojas akylai saugo savo formules, jų neaptiksime laisvai plaukiojančių internete, todėl turime patys jas išrasti. Neužtenka perskaityti krūvos teorijos, ką aš ir dariau iš pradžių, o paskui miksuoti sudedamąsias kremo dalis.
Kartais, kad išgaučiau norimą konsistenciją, poveikį ir išvaizdą, tenka atlikti dešimtis produkto bandymų. Visgi svarbiausia yra ingredientai – jų kokybė, kiekis, stabilumas, suderinamumas su kitomis medžiagomis. Kaskart gaminant produkto partiją mes rizikuojame, jog dėl santykinai pakitusių medžiagų kiekių ir koncentracijų, sugadinsime šimtus litrų kosmetikos, nes testavimo partijos buvo gamintos kitu mastu. Taigi, gamybos klaidos, jei jas taip galima pavadinti, dažniausiai būdavo susijusios su produkto forma, išvaizda. Tačiau kuo daugiau klaidų pradžioje, tuo aukštesnė kokybė vėliau.
– Kas tau padeda vystyti verslą? Ar įmanoma viską padaryti vienai?
– Vienareikšmiškai galiu pasakyti, jog svarbiausia – komandinis darbas ir draugiškumas, palaikymas. Žmonėms patinka dirbti su manimi turbūt todėl, kad mes visi kartu einame vienos idėjos link. Į kiekvieno nuomonę yra atsižvelgiama ir taip skinamės kelią į priekį. Mes neskirstome kolektyvo narių pagal pareigas, kartu praleidžiame daug laiko.
Komandos artumas ir palaikymas yra mano labai asmeninė ambicija, nes studijuodama mediciną ir vėliau dirbdama vienoje didžiausių Lietuvos ligoninių, nesijaučiau labai reikalinga šioje sistemoje, nebuvo kolegiškumo, draugiškumo komandoje, jautėsi stipri konkurencija, todėl dabar aš stengiuosi parodyti kiekvienam mano komandos nariui, koks jis man yra reikalingas ir svarbus.
Taip pat versle labai svarbu sąžiningumas, atvirumas ir nuoširdumas. Šios vertybės padeda kurti verslo veidą. Esame apsisprendę kurti sąmoningą reklamą nemanipuliuodami esamais ar potencialiais klientais. Trečia vertybė, kuri padeda kurti verslą – mokslas, žinios ir pagrindimas.
– Manau, kad tavo išvardintos vertybės yra svarbios ir gali būti pritaikomos daugelyje verslų. Kalbant apie tave pačią, kokios tavo asmeninės sąvybės tau padeda praktiškai įgyvendinti idėjas, realizuoti numatytus verslo tikslus?
– Aš turiu labai savitą požiūrį į žmones. Be verslo ir jėgos aitvarų hobio, papildomai dar domiuosi žmonių psichologija, koučingu. Man patinka žmones matyti kaip gamtos stichijas. Kažkada intuityviai „skenavau“ savo komandą – kaip aš juos matau verslo struktūroje, ir supratau, kodėl būtent ši komanda gavosi išties labai stipri. Taip atsitiko dėl to, jog dalis mano darbuotojų yra „žemės“ stichijos – jos atsakingai ir rūpestingai prižiūri gamybą, tvarką, rūpinasi pakavimu, yra punktualios, nuoseklios, itin kuopščios ir praktiškos. Niekada neišeis iš darbo, jei viskas iki galo nepabaigta, jokių „padarysiu rytoj“.
Kita dalis komandos yra „orai“. Šie žmonės rūpinasi marketingu, komunikacija, generuoja idėjas, formuoja prekės ženklo veidą, įvaizdį, kuria projektus. Taip pat turiu patį geriausią pasaulyje verslo partnerį ir mylimą draugą Vytautą. Jis yra „vanduo“ – tai nepaprastas diplomatas, labai geros širdies, empatiškas ir pozityvus žmogus, su visais randa ryšius, moka bendrauti, suranda žmonėms tai, ko reikia, todėl turime gerus santykius su kitais gamintojais, tiekėjais, distributoriais, partneriais. O aš esu vienintelė „ugnis“. Mano stiprybė yra ta, kad sugebu įkvėpti, uždegti žmones, suburti juos aplink save kaip aplink laužą, kad jie šildytųsi ir jaustųsi gerai, saugiai, vieningai – aš visada girdžiu, kas man yra sakoma, greitai sprendžiu visas problemas, motyvuoju juos ir padrąsinu. Mano darbas yra ne tik kurti formules, bet ir užtikrinti tinkamą homeostazę komandoje, užkurti ją.
– Iš kur semiesi įkvėpimo sunkiomis dienomis ir nepalūžti? Ar buvo tokių dienų, kai norėjai viską mesti?
– Tiesą sakant, per trejus metus egzistavimo nepatyrėme didelių nuosmukių. Žinoma, išgyvenome sunkesnių momentų, ypač tada, kai labai daug suinvestavome į naujus produktus, jų dizainą ir komunikaciją. Bet net ir tada nepanikavome, nes žinojome, kad tik laiko klausimas, kada viskas grįš su kaupu. Laikausi pozicijos, kad viskas turi pradžią ir pabaigą, taip sakant – „ir tai praeis“, tad bet kokios situacijos – geros jos ar blogos – visada praeina.
Aš besąlygiškai tikiu savo idėja, tikiu, kad apskritai šis mano projektas negali nepavykti. Mano galvoje tiesiog nėra tokio varianto. Aš noriu kurti verslą, man patinka jį kurti ir tai darysiu bet kokia kaina – ar viena kryptimi, ar kita. Be to, man ypač padeda mano unikali komanda ir partneris Vytautas. Sunkesniais momentais mes vieni kitus labai palaikome, o tada sulaukiame pergalių ir jas švenčiame kartu.
Tai, kad prieš trejus metus išėjau iš geros ir saugios gydytojos pozicijos ligoninėje bei pradėjau verslą, susiję su tuo, kad dievinu laisvę. Man patinka skirti laiko kūrybai, sau, savo mylimiems žmonėms, kelionėms, meditacijai, jėgos aitvarų stovykloms, kurių vadove tampu laisvalaikiu. Aš sunkiai toleruoju darbą, kur stipriai apribotos darbo valandos. Mokydamasi medicinos dirbau labai dideliu krūviu, keliais etatais ir per dieną turėjau vos kelias laisvas valandas poilsiui. Tai mane varžė ir buvo viena iš priežasčių, paskatinusių mane surizikuoti viskuo ir išeiti į niekur. Ėmiausi verslo, kuriame šiandien galiu realizuoti save būtent dėka didelio noro būti laisvu, visuomenės normomis nesuvaržytu žmogumi.
– Kokią žinutę galėtum perduoti mindžikuojančioms moterims?
– Mes, moterys, iš tikrųjų galime viską, ko tik norime. Pačios kartais nesuvokiame savo galių... Mes valdome pasaulį savo emocijomis, tai yra mūsų supergalia. Moters kūnas skirtas vieniteliam tikslui – mėgautis ir patirti malonumą. Tereikia realizuoti save sau patinkančioje veikloje.
Neprivalome įsipareigoti varžantiems standartams: užsirakinti namie, virti valgyti, skalbti nešvarius skalbinius ir auginti vaikus. Sutinku, kad šeima yra svarbiausia, aš irgi esu būsima žmona ir mama. Bet, mano manymu, partnerystė neturi varžyti ir riboti moters. Vaikus gali auginti abu partneriai, užsiimti mėgstama veikla irgi gali abu partneriai lygiavertiškai.
Kuo skiriasi darantys žmonės nuo nedarančių? Nedarantys bijo, o darantys irgi bijo, bet vis tiek daro. Dažniausiai mus stabdo ta vienintelė sekundė, kurios metu mes galime priimti sprendimą kažką keisti savo gyvenime ir prisiimti už tai atsakomybę – tas pokytis dažniausiai ir būna vienas vienintelis skausmingas momentas, kurio mes taip bijome, bet jis teužtrunka akimirą, o vėliau viskas rutuliojasi nenugalima jėga. Tas vienintelis momentas, kai pasakome sau „taip“, gali mus nuvesti labai toli, ten, kur labai gera, ir atsisukusios atgal, tikiu, daugeliu atvejų pasakysime – „ačiū Dievui, kad tada išdrįsau“.