– Papasakokite, kaip pradėjote savo sportininkės karjerą?
– Ne paslaptis, kad mane į irklavimą atvedė mano tėtis, jis yra irklavimo treneris, pati esu iš irkluotojų šeimos, ir mano mama yra irkluotoja. Panašu, kad šis hobis man buvo neišvengiamas.
– Pačios iniciatyvos buvo?
– Kadangi irklavimą mačiau nuo pat vaikystės, man tai net neatrodė patrauklu ar žavu. Galima sakyti, kad mano iniciatyvos pabandyti nebuvo visai. Buvau stumiama, mane įkalbinėjo išbandyti. Bet kai atėjau, užsikabinau gana greitai. Tada jau versti nebereikėjo, pati norėjau tobulėti, stengtis. Paskui atsirado noras varžytis, dalyvauti varžybose, konkuruoti.
– Kas buvo sunkiausia?
– Siekiant aukščiausių rezultatų, bet koks sportas reikalauja 100 proc. atsidavimo. Kadangi Lietuvoje žiemą ežerai užšalę, nuo gruodžio iki gegužės mėnesio mes gyvendavome užsienyje, stovyklose, keliaudami. Pirmus metus tai atrodo patrauklu, žavu, bet ilgainiui ima varginti, norisi pabūti namuose. Kitas dalykas – visus stebino mano ilgametė svajonė – vasarą bent savaitę praleisti prie Baltijos jūros. Paskutinius 10 metų neturėjau laisvos savaitės. Net savaitgaliais treniruodavomės. Per tiek metų vasarą neturėjau net laisvo savaitgalio vasarą, kad pabūčiau Lietuvoje prie jūros.
– Bet iškart žinojote, kad tai nebus tik hobis?
– Ne, tą supratau, kai laimėjau pirmąjį pasaulio čempionatą. Bet iki tol lygiagrečiai su sportu ėjo mokslai ir net neturėjau svajonės, kad irklavimas gali būti kažkas rimto ir svarbaus. Tai buvo tik pramoga.
– Ką įvardytumėte kaip didžiausius iššūkius per visus tuos 10 metų?
– Man įsiminė vienas dalykas. Kai kurie žmonės galvoja, kad profesionalus sportas yra sveika, sportininkai yra energingi, sveiki, stiprūs. Bet iš tiesų tai yra toks balansavimas ant lyno. Vienoje pusėje – sveikata, o kitoje – pervargimas. Kasdien turi padaryti geriausiai. Išspausti viską iš savęs. Konkuruoji ne tik su kitais, bet ir su savimi. Kitas dalykas – ką aš pajutau baigusi karjerą, kad 10 metų aš buvau pavargusi. Buvo didžiulis nuovargis, dažnai nieko nesinorėdavo daryti. Dabar suprantu, kad tai nebuvo normalu, kad galima turėti jėgų.
– Kokias varžybas įsiminėte labiausiai?
– Gal nuskambės šabloniškai, bet įsimintiniausios yra olimpinės žaidynės. Joms reikia ruoštis ilgus metus ir laukti. Pati atmosfera, varžybų formatas sukuria neišdildomą įspūdį ir patirtį, kurios niekas neatims. O šiaip tokie dalykai kaip pirmas startas, pirmas tarptautinis startas, pagyrimai – irgi įstringa į atmintį.
– Vis dėlto žiemą baigėte profesionalią karjerą. Ar nesigailite?
– Tai buvo apgalvotas sprendimas, svarsčiau apie tai jau nuo olimpiados. Galvojau, kad gailėsiuosi, bet taip nėra. Sportininkės karjera buvo gražus mano gyvenimo periodas, vertinu jį, bet džiaugiuosi, kad dar turiu laiko įsitvirtinti ir kitoje srityje. Manau, kad pasitraukiau pačiu laiku.
– Kūnas pajuto pokytį?
– Stengiuosi judėti kiek daugiau, bent 3-4 kartus per savaitę sportuoti, nes jaučiu, kaip mano kūnas, darydamas tą patį judesį, pasidarė ribotas. Stengiuosi išvesti jį iš komforto zonos. Bet šiaip jaučiu, kad kūnas keičiasi išoriškai, raumenų masė mažėja, metabolizmas pasijautė.
– Kam jaučiate nostalgiją?
– Vienam dalykui – tai adrenalinui. Jei mes įsivaizduotume jį kaip horizontalią juostą, tai paprasto žmogaus gyvenime ji banguoja nedaug, o sportininko labai stipriai aukštyn ir stipriai krenta žemyn. To ekstremalumo buvo daug.
– Ką šiuo metu veikiate? Kokių turite planų?
– Neseniai apsigyniau bakalauro diplomą verslo informacijos vadybos srityje ir ieškausi darbo. Bet kol kas mėgaujuosi savo pirmąja išsvajota vasara.
Balsuoti galite ČIA.