– Kai tarėmės dėl interviu, sakėte, kad esate jau ne keturiolikos, o penkiolikos vaikų mama, tiesa?
– Taip, kadangi esame vaikus globojanti šeima, kai kuris nors sulaukia 18-os metų, oficialiai atsilaisvina dar viena vieta. Kadangi turime vietos ne tik širdyje, bet ir namuose laisvą kambarį, sulaukėme skambučio iš kito miesto su prašymu priimti 13 metų mergaitę. Ji turi 15 metų sesę. Dabar laukiame teismo proceso, kad paimtume globoti ir ją. Sesės turi augti kartu.
– Kokie yra iššūkiai, priimant vaikučius, kas sunkiausia būna?
– Didžiausi iššūkiai buvo pirmais kartais, nes ėjome į nežinią, o viskas, su kuo nesame susidūrę, gąsdina. Dabar jau turime daug praktikos, žinių. Kiekvieną kartą būna vis lengviau. Gal širdies raumuo jau ištreniruotas, lengviau priimti kitą žmogų. Anksčiau tai užtrukdavo. Dabar suprantu, kad dar galiu ir svarbiausia dar noriu tiems vaikams suteikti globą ir šeimą. Kita vertus, mūsų šeimoje globa nesibaigia ties 18-tu gimtadieniu.
– Tai kiek dabar vaikų auginate?
– Nepilnamečių yra tik 7, visi kiti jau užaugę. Bet kokiu atveju jie visi mums artimi tiek fiziškai, tiek emociškai. Dėl karantino daugelis grįžo namo. Mūsų durys jiems visada atviros, nepaisant to, kad jie jau pasirengę gyventi savarankišką gyvenimą.
– Vaikai ateina pas jus su tam tikra patirtimi, dažniausiai ji būna neigiama, iš kur tos žinios, kaip su jais elgtis?
– Man labai padeda intuicija. Elgiuosi taip, kaip liepia širdis, paskui pagalvoju, kaip gerai išvairavau, gal jei būčiau įjungusi loginį mąstymą, sudėtingiau tą situaciją išspręsčiau. Per mūsų rankas pratekėjo labai daug gyvenimo, kiekvienas vaikas kažko išmoko, jis duoda mums, mes – jam. Gauname labai daug grąžos. Kai pereini tokias sudėtingas situacijas, kitą kartą atsidūrus panašioje, būna paprasčiau. Ta kasdienybė duoda daugiausiai atsakymų.
– Kaip aplinkinių požiūris, ar dar nustebinate kitus tokia gausia šeimyna?
– Kai buvau jaunesnė, susipažindavau su žmonėmis, jie paklausdavo, ar turiu vaikų, sakydavau, kad turiu keturias mergaites. Sakydavo: „Oho“, paskui pasakydavau, kad dar turiu keturis berniukus. Būdavo dar vienas „oho“. Dabar jau pačiai sunku susigaudyti, kiek vaikų, nes vienas ateina, kitas – išeina. Bet jaučiame aplinkinių meilę ir dėmesį. Mūsų namas stovi vidury miesto, aplink yra daugiabučiai. Tai čia tokia kaip cirko arena, į kurią žmonės linkę žiūrėti. Bet tai normalu. Aš irgi gyvendama šalia eičiau į balkoną pasižiūrėti, kas ten vyksta. Tokių šeimynų, kurios globoja nuo 4 iki 8 vaikų, Lietuvoje yra tik 54. Bet mes neįsivaizduojame kitokio gyvenimo. Negalime atskirti brolių nuo sesių, o labai dažnai vaikai ateina iš daugiavaikių šeimų būriais. Mes norime, kad jie augtų kartu.
– Kaip atrodo jūsų kasdienybė?
– Šiemet vaikai daug laiko leido namuose, nes vyko nuotolinis mokymasis. Nebuvo lengva. Kad mokytumeisi per atstumą, reikia daug vidinės motyvacijos, kuri pas paauglius saldžiai miega ir įsijungia daug vėliau. O mano kasdienybė yra toks nuolatinis judėjimas. Vakar mano mama atėjo ir atnešė marškinėlius. Sako: „Gal tu skalbsi greitu metu, nes aš – ne, tai įmesk ir šiuos baltinius“. Paskaičiavau, kiek kartų vakar skalbiau. Šešis kartus. Ir taip kiekvieną dieną – nuolatinis dūzgimas it bičių avily: puodai, maistas, skalbiniai, kibiras bulvių pietums... Kažkurią vasarą dauguma vaikų išvažiavo į stovyklą, liko gal trys ar keturi, net nežinojau, ką daryti su tiek. Be abejo, šie metai dėl mokymosi iš namų buvo sudėtingesni, bet kita vertus, tai mus gerai suklijavo. Metėme dideles pajėgas į tai, kad namuose būtų dar geriau, dar smagiau. Juo labiau, kad grįžo tie, kurie gyveno jau atskirai. Didesniems vaikams nupirkome šalia esantį namą, kad visada galėtų grįžti.
– Ar turite minutę atokvėpio, laiko sau?
– Turiu. Aš suprantu, kad laiminga žmona, laiminga šeima ir laimingi vaikai. Būtinai turiu palaikyti savo emocinę sveikatą, leidžiu sau atsitraukti, pasėdėti, pasiimti knygą. Kartais ir kokią šaldytą picą tenka pirkti, nes užsikuičiu kituose reikaluose ar dirbu. Esu veltinė amatininkė, veliu šlepetes. Vasarą darbo būna mažiau, bet vis tiek turiu užsakymų. Taigi privalau rasti laiko sau, nes kitaip virsiu ragana. Kai jau jaučiu, kad pradeda erzinti ne vietoje padėtas puodelis ar į vaikų kambarį „išėjusios“ ir „negrįžusios“ lėkštės, suprantu, kad nei daiktai, nei vaikai čia niekuo dėti. Jei tokios smulkmenos man ima kelti stresą, laikas atsitraukti. Tas daviklis manyje labai gerai veikia, neleidžiu sau pasiekti stadijos, kai pradedu urgzti ir ant visų staugti. Penkios minutės iki to atsitraukiu ir pabūnu viena. Kai žmonės sako: „kokia tu pasiaukojanti“, galiu pasakyti, kad čia nėra jokio pasiaukojimo. Tai yra tiesiog gyvenimas ir surastas balansas. Aš turiu labai daug duoti, bet tam, kad duočiau, turiu ir labai daug gauti. Turiu rasti būdų, kaip pasikrauti.
– Kaip su vyru pasiskirstote buities darbus?
– Vyras yra nuolatinis gerbūvio statytojas. Jis nuolat kupinas projektų, stato, tobulina, kad visiems būtų smagiau. Dabar kieme stato tokią pramogų zoną, kad vaikams būtų linksmiau, kad galėtų draugų pasikviesti. O aš esu atsakinga už buitį ir psichologinę pusiausvyrą. Vyras vakare grįžęs dar „dirba“ su mano psichologine būsena, kad man būtų gerai. Vyrų toks darbas – padaryti žmoną laimingą. Be to, jis ūkininkauja ir fotografuoja. Visi turime daug veiklų, neužsikuičiame tarp puodų. Gal ne visada paruošiu trijų patiekalų pietus, bet rodau pavyzdį vaikams, kad mes negalime tarnauti buičiai, grindų skudurui ir pilvui, turime daryti daug gražių dalykų ir save realizuoti. Žiūrėdama į suaugusius savo vaikus, matau, kad jų galvos pramuštos jau įvairiomis idėjomis, jie tikrai džiaugiasi gyvenimu. Man svarbu, kad iš to mažo vaiku su sunkiomis patirtimis užaugtų laisvas žmogus. Mes visi turime tų sunkių patirčių, bet esmė, kaip su jomis tvarkomės: ar ieškome pagalbos, ar tiesiog užsidepresuojame, kad nepasisekė. Aš stengiuosi tuos stabdžius nurinkti nuo savo vaikų gyvenimo kelio.
– Tas neigiamos patirties uždėtas antspaudas nėra amžinas?
– Antspaudas yra, bet mes daug apie tai kalbame. Ieškome kelių ir sprendimų. Stengiuosi kurti santykius su vaikais, nenoriu nubraukti biologinės jų šeimos, užimti jos vietos ar konkuruoti su ja. Labai svarbu pažinti tą šeimą. Tie tėvai irgi kažkada buvo mažomis mergaitėmis ir berniukais, kurie buvo skriausti ir nesuprasti, kažko neišmoko. Ta patirtis tikrai netampa akmeniu ant kaklo, kuris gramzdintų tuos vaikus į dugną. Tiesiog reikia išmokti su ta patirtimi gyventi toliau.
– Kokia buvo jūsų pačios šeima?
– Mes augome su broliu, labai anksti netekome tėčio, man buvo šešeri, broliui – ketveri metukai. Mus užaugino mama. Tėtis mirė. Mano vyras užaugo aštuonių vaikų šeimoje. Jam tas pilnos trobos jausmas buvo gerai pažįstamas. O aš visada norėjau didelės šeimos, sakiau, kad turėsiu net tris vaikus. (Juokiasi.) Paauglystėje net prašiau mamos, kad kokį vaiką paimtų iš vaikų namų, nes jie neturi namų, o mes turime. Dabar pačiai juokinga.
– Jei turėtumėte laisvą dieną, ką veiktumėte?
– Aš bandau įsivaizduoti, koks jausmas būtų pabūti vienai namuose. Nes išeiti aš galiu bet kada, bet viena namuose – neįmanomas dalykas. Turbūt ilgai miegočiau, paskui viską susitvarkyčiau taip, kad blizgėtų, ir žinočiau, kad ta tvarka truks ilgiau nei penkias minutes. Nemanau, kad nuveikčiau kažką ypatingo. Matyt, visą dieną žiūrėčiau filmus, valgyčiau spragėsius ir nesikelčiau nuo fotelio.
Už Eglę galite balsuoti ČIA.