Balsuoti galite ČIA.
– Viename interviu minėjote, kad pasauliui reikia daugiau moteriškumo įvairiomis prasmėmis. Ką turėjote omenyje, sakydama moteriškumo? Kas yra tas moteriškumas?
– Turėjau omeny, kad norisi, jog kuo daugiau moterų įsitrauktų į verslo visuomenę, į sprendimų priėmimo veiklą. Dabar, ypač versle, dominuoja vyrai. Jie užima daugiau vadovaujančių pozicijų, jie dažniau kuria nuosavus verslus, jie dažniau investuoja. Kalbant apie atlyginimus, tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje dar yra skirtumas. Be to, visi šie dalykai daro įtaką ir kokybiškai senatvei, nes mažesnis atlyginimas užprogramuoja mažesnę pensiją. Taigi yra daug sričių, kur moterų įsitraukimas padėtų išvengti finansinių iššūkių.
– Kaip manote, ar vyriškas vadovavimas ir moteriškas turi tam tikrų skirtumų?
– Nedrįsčiau taip teigti. Aš manau, kad sveika turėti abi lytis vadovų komandoje. Lyderystės sėkmė slypi įvairiapusėje komandoje. Kai tiek vyrai, tiek moterys įsitraukia į sprendimų priėmimą, pasiekiama geresnių rezultatų, išnaudojamos kiekvieno stipriosios savybės.
– Kuriose srityse, jūsų manymu, to moteriškumo šiandien reikia labiausiai?
– Jei moteris nori susikurti finansinę nepriklausomybę, galimybių yra įvairių. Ji turi nebijoti realizuoti savo idėjų, siekti aukštesnių pozicijų. Sričių, kur moterims galima būtų žengti į priekį, yra daug. Tarkime, investavimas. 54 proc. moterų išvis neturi jokių investicijų. Vyrai yra pagrindiniai investicijų žaidėjai. Moterys tarsi domisi tuo, 62 proc. sako, kad norėtų investuoti, bet tik 4 proc. imtųsi veiklos per artimiausius metus. Atotrūkis tarp norų ir veiksmų yra didžiulis.
– Kokios baimės moteris lydi dažniausiai?
– Priežasčių reikia ieškoti stereotipuose. Kai lankiausi mokyklose ir kalbėjau su moksleivėmis, mačiau labai daug aktyvių mergaičių. Jų potencialas didžiulis. Bet atotrūkis yra tam tikros kartos tarpsnyje, kuris labai gražiai siejasi su mūsų nepriklausomybės laikotarpiu. Karta, kuri jau augo nepriklausomoje Lietuvoje arba turėjo galimybę pasimokyti užsienyje yra drąsesnė, o moterys, kurioms dabar yra 35+, yra daug labiau rezervuotos ir turi vidinių, labai žmogiškų baimių: bijau suklysti, bijau rizikuoti, nežinau ar pavyks, o gal tai visai ne man. Visa tai ateina iš auklėjimo ir ugdymo. Aš pati pamenu, kad mokykloje darbai būdavo skirstomi į berniukiškus ir mergaitiškus. Tokie dalykai užprogramuoja mūsų mintis. Kitas dalykas – kaip visuomenė tave priima kaip moterį verslininkę: kaip tą, kuri tik žaidžia su vyro pinigais, ar tą, kuri tikrai gali užauginti verslą.
– Jūs pati karjeros laipteliais kilote palaipsniui. Kuris etapas pareikalavo daugiausiai jėgų?
– Aš sakyčiau, kad sunkiausia ir buvo kova su stereotipais, kurią man reikėjo įveikti tiek savo viduje, tiek atlaikyti iš išorės. Kalbu ne tik apie moters-verslininkės stereotipus, bet ir apskritai vadovo stereotipą. Pamenu, kaip man atėjus į naują komandą, kolegos klausia: „Tai pasakyk, kaip mes darysime“. Bet mes juk visi komanda, mes kartu turime rasti sprendimą. Mano nuomone, vadovas yra tik navigatorius komandoje tam, kad įgalintų kolektyvą patį ieškoti sprendimų, kad leistų sužibėti naujoms žvaigždėms. Vadovas tik nukreipia laivą į vieną ar kitą pusę. Pradžioje pirmi žingsniai tikrai buvo sunkūs, nes ir man kilo abejonių, o ar aš sugebėsiu, ar čia tikrai man. Bet man padėjo šeimos palaikymas, mano vyro padrąsinimas. Todėl labai svarbu nepasiduoti dvejonėms, o jei jos ir iškyla, žinoti, pas ką pasitikrinti.
– Ar kada tame kelyje buvote susidūrusi su lyčių nelygybe/stereotipais/moterims nepalankiu požiūriu?
– Turbūt man pasisekė, kad pradėjau savo karjerą skandinaviškoje įmonėje. Turėjau labai gerus vadovus, iš kurių pati mokiausi, turiu komandą, iš kurios mokausi ir šiandien. Skandinaviška kultūra padeda mums dirbti su savo vidinėmis nuostatomis, su stereotipais, mes augame toje kultūroje. Bet buvo porą atvejų, kai teko susidurti su stereotipais. Kartą kolega iš užsienio suabejojo mano kaip vadovės kompetencija. Dabar suprantu, kad jis kalbėjo ne apie mane, o apie savo požiūrį, bet tokios jo nuostatos tik paskatino mane dar labiau susiimti. Mūsų komanda ne tik pasiekė numatytą rezultatą, bet ir jį pranoko. Tokia sėkmė man suteikė vidinio pasitikėjimo. Kitas įvykis nutiko Lietuvoje, kai buvau paskirta vieno padalinio vadove. Tuo metu buvau jauniausia vadove iš tokių padalinių Lietuvoje, todėl dažnai girdėdavau ir šiandien dar sutinkamą klausimą: „O ką ta jauna mergaitė gali“. Bet tuo metu nereagavau į tokias replikas. Dirbau savo darbą ir siekiau savo tikslų.
– Esate banko vadovė. Dažnas verslininkas neranda laiko nei sau, nei šeimai. Kaip jums pavyksta?
– Kiekvienas turime savo gyvenimą, savo vertybes, prioritetus ir tas pačias 24 valandas. Man padeda planavimas. Aš nepadarau tų darbų, kurių neplanuoju. O jų neplanuoju, nes jie nėra mano prioritetas. Tu turi turėti laiko sau, šeimai, draugams ir darbui. Kita vertus, niekada nesu viena, dirbu su komanda, pati sau užduodu tempą ir žinau, kiek galiu padaryti.
– Koks yra tas laikas sau?
– Turiu savo ritualus, kurių laikausi, reguliariai sportuoju, porą kartų per savaitę praktikuoju jogą. Savaitgaliais su šeima dažnai užsiimame aktyvesne veikla, keliaujame, sportuojame. Dar man būtina išsimiegoti. Šeima tą žino ir leidžia. (Šypsosi.)
– Esate tas žmogus, kuris geba atskirti darbą ir laisvalaikį?
– Aš vadovaujuosi taisykle, kad tiek darbe, tiek namuose turi būti čia ir dabar. Mano namiškiai žino, kad darbe manęs šiaip sau negalima trukdyti, tik skubiais klausimais. Namuose aš visada stengiuosi šeimai skirti kokybiško laiko. Ne tiek svarbu, kiek to laiko bus, svarbu, kad būtum čia ir dabar. Bent porą valandų per vakarienę mes bendraujame, kalbame, klausome vienas kito, planuojame savaitgalius. ką nors. O kai vaikai užmiega, jei lieka noro, būna mano laikas sau.
– Bet nesunku išeiti iš vadovės vaidmens namuose?
– Jei galvosime apie vaidmenis, kiekvienas jų turime daug: verslininkė darbe, dukra tėvams, sesė, žmona, mama... Bet kas padeda laviruoti tarp tų vaidmenų, tai tavo pačios asmenybė. Jei esi nuoseklus, turintis savo nuomonę, tikintis savo vertybėmis, pats savimi, bet kokioje situacijoje tu nesikeiti iš esmės, keičiasi tik tavo pareigos. Negali būti vienoks darbe, kitoks – namie.
– Dažnai raginate moteris investuoti, rizikuoti, pasitikėti savimi. Kaip to pasiekti? Kokių konkrečių patarimų turite, kaip išeiti iš tos komforto zonos?
– Baimes padeda nugalėti žinojimas, o tam padeda mokymasis. Aš ir pati tebesimokau. Kas porą metų atnaujinu savo žinias. Tai pirmiausia palinkėčiau visoms moterims mokytis to, ką nori pabandyti. Norite sukurti verslą, skaitykite sėkmės istorijas, kalbėkite su tam tikrais žmonėmis, mokykitės, kas yra balansas, analizuokite sėkmingų ir nesėkmingų įmonių pavyzdžius, žiūrėkite jų klaidas. Kitas dalykas – nebijoti pokyčių. Kai žmogus vengia pokyčių, jis stabdo ir savo paties augimą ir atsisako galimybių. Kalbant apie pokyčius, pandemija labai gerai parodė, kaip gebame prisitaikyti. Kai reikėjo per trumpą laiką pakeisti darbo pobūdį, laiką, vietą. Galimybė greitai adaptuotis padeda atrasti vidinių jėgų, atveria kūrybiškumo klodus. Pamenu savo pavyzdį, kai prasidėjo kovidas, nebuvome tam pasiruošę. Savo rašomąjį stalą atidaviau dukroms, o pati sėdau dirbti prie lyginimo lentos. Labai praktiška ir patogu. (Šypsosi.) Tokios situacijos leidžia išnaudoti naujas galimybes. Dar vienas patarimas – situacijoms sakyti „taip“. „Taip“ naujai galimybei, idėjai. Tas pozityvus žvilgsnis į situaciją padeda užsiprogramuoti. Paskutinis patarimas – susirasti bendraminčių. Ir kuo jie įvairesni, tuo geriau. Tai padės moterims žengti į priekį, įveikti baimes ir užsitikrinti savo ateitį.