– Dovile, esate nominuota DELFI metų Super moters kategorijoje, sulaukiate didelio palaikymo. Ką jums tai reiškia?
– Man tai didelis ir svarbus įvertinimas. Džiaugiuosi, jog esu nominuota ir už iniciatyvą suburti moteris ir įsteigti bendruomėnę „She is Glowing“. Mane labai džiugina, kad mano svajonė buvo taip šiltai priimta tūkstančių moterų per tokį trumpą laiką. Juk pagrindinė mūsų misija – vienytis, palaikyti viena kitą, augti ir tobulėti drauge, kartu siekti savo tikslų. Bendruomeniškumas ir palaikymas yra tos vertybės, kurias noriu skatinti. Juk svajonių siekti daug smagiau, kai šalia turi būrį, kuris visuomet palaiko. Esu tikrai labai dėkinga už šią nominaciją, tai beprotiškai įkvepia ir toliau užtikrintai judėti į priekį.
– Kas paskatino įkurti veiklių moterų bendruomenę?
– Mano pačios patirtis. Kai pradėjau domėtis savęs pažinimu ir asmeniniu ugdymu, šalia neturėjau žmonių, su kuriais galėčiau diskutuoti šiomis temomis, o to labai norėjosi. Gerai žinau, ką reiškia jaustis pasimetusia, trokštančia pokyčių, net vieniša. Kiek vėliau, kai pradėjau savo gyvenime pritaikyti išmoktus dalykus, pamačiau, kaip po truputį viskas ima keistis, supratau, kiek daug žinių sukaupiau, kuriomis labai norėjosi dalintis, norėjosi, kad ir daugiau moterų galėtų taip pozityviai pakeisti savo gyvenimus. Pirmą kartą apie šią idėją mamai papasakojau prieš dvejus metus ir tą mintis niekuomet, nė vienai dienai, nebuvo dingusi iš mano galvos. Supratau, kad nenurimsiu, kol šios svajonės nepaversiu realybe.
– Vestuvių verslas Tenerifėje jums iš pradžių atrodė tiesiog kvailoka idėja, tačiau nepabijojote ir ją įgyvendinote. Kas padėjo priimti tokį sprendimą ir nepabūgti?
– Priežasčių, kodėl nekurti savo nuosavo verslo, buvo daug – jau turėjau darbą, į kurį ėjau šešias dienas per savaitę (dauguma žmonių Tenerifėje dirba tiek dienų), ispaniškai nekalbėjau, saloje buvau naujakurė, pažinčių ten neturėjau nei su tiekėjais, nei su vestuvių vietomis, neturėjau pinigų brangiems, nuotoliniams vestuvių planavimo kursams (tuomet jie kainavo daugiau, nei tuometinis mano mėnesio atlyginimas).
Tačiau nei vienas iš šių dalykų manęs visiškai negąsdino, nes tiek tada, tiek ir dabar vadovaujuosi požiūriu, kad kai nori – visada atrasi būdą „kaip“, o kai nenori – atrasti šimtą priežasčių, kodėl negali.
Mane į priekį stūmė mintis, kad jei sugebėsiu šį verslą pradėti, galėsiu palikti nemėgstamą darbą, todėl daug nesvarstydama, tik gimus idėjai apie vestuvių verslą, nusprendžiau veikti – susitaupiau išsvajotiems vestuvių planavimo kursams, daug skaičiau apie renginių planavimą, pradėjau megzti pažintis su tiekėjais ir vestuvių nuomos vietomis Tenerifėje, internetinio puslapio kūrimo, marketingo, darbo socialinėse medijose… Kadangi visą tai teko derinti su tuometiniu darbu, išmokau, kaip būti itin produktyvia, nes kitos išeities tiesiog nebuvo (juokiaisi).
Manau, jei turi svarbią priežastį, kodėl nori pasiekti savo tikslą, motyvacijos tikrai nepritrūks. Tuo metu mąsčiau tik apie tai, kad šiuo metu esu nepatenkinta savo gyvenimu, man nepatinka mano darbas, o aš trokštu realizuoti save, daryti tai, apie ką svajoju, tad laiko baimei ar dvejonėms visiškai nebuvo – juk esu savo likimo kalve ir turiu susikurti tokį gyvenimą, kokio noriu.
– Kokią vietą jūsų gyvenime užima dėkingumas? Kuo tai svarbu?
– Dėkingumas mane lydi kiekvieną dieną. Nieko niekuomet nepriimu kaip savaime suprantamo dalyko. Žinau, kad gyvenimas yra trapus, žinau, kad vien dėl to, jog esu sveika ir turiu viską, ko reikia patogiam gyvenimui, man jau labai pasisekė. Didžiulė pasaulio dalis viso to neturi. Todėl nuolat sau primenu, kad tai, ką turiu, privalau labai vertinti ir branginti. Viskas gyvenime yra reliatyvu. Jei turime sveikatą ir esminius gyvenimo patogumus mums jau labai pasisekė. O visą kitą galime pasiekti, užsidirbti.
Kiekvieną rytą pagalvoju apie mažiausiai tris dalykus, už kuriuos esu beprotiškai dėkinga, kasdien stengiuosi sugalvoti vis naują priežastį, mintyse padėkoju ne tik už tai, kas vyksta mano gyvenime, šeimos narių ar artimų bičiulių sėkmę, bet ir mums dažniausiai „savaime suprantamus dalykus“, tokius, kaip mokslininkų darbą, kurio dėka mūsų gyvenimas tampa paprastesnis, o medicina – pažangesnė. Dėkingumo praktiką naudoju jau labai seniai, tiesą sakant, nuo tada, kai prisimenu save.
Beje, mokslininkai yra įrodę, kad kuo dažniau savo aplinkoje ieškai dalykų, už kuriuos gali jaustis dėkingas, tuo dažniau smegenys sugeba juos atrasti. Taip pat, moksliškai patvirtinta, kad dėkingumas stimuliuoja mūsų smegenis ir mes natūraliai imame jaustis laimingesni. Tai tokia paprasta, nieko nekainuojanti praktika – kodėl gi nepabandžius jos ir nepasižiūrėjus, kaip pozityviai tai gali paveikti mūsų gyvenimą?
– Esate pasakojusi apie sudėtingą laikotarpį, kai paguodos ieškojote maiste, tačiau po truputį keitėte požiūrį ir save raminti nesveikais patiekalais liovėtės. Ką patartumėte kitoms moterims, kurias dabar kamuoja panaši problema?
– Taip, prieš kelis metus išgyvenant emociškai sudėtingą etapą maistas buvo tapęs mano paguoda. Kai mūsų viduje audros, ima atrodyti, kad suvalgytas šokoladukas pataisys nuotaiką. Galbūt sekundėlei tai ir padarys, tačiau kai imame į save grūsti viską, kas papuola po ranka, netrukus susiduriame ir su kita problema – nebetelpame į drabužius, o tai dažnai gali paveikti mūsų pasitikėjimą savimi, kuris tuomet priveda prie kitos problemos – imame laikytis alinančių dietų, badauti, beprotiškai daug sportuoti ar kitaip eksperimentuoti su savo kūnu.
Pamenu, tuo metu, kai maistas buvo tapęs mano paguoda, po vieno nenusisekusio pasimatymo pagalvojau: „O gal viskas būtų buvę kitaip, jei būčiau lieknesnė?“. Dabar net protu nesuvokiama, kaip tokia mintis tuo metu galėjo ateiti į mano galvą, nes pasimatymas buvo nesusisekęs dėl to, kad tai tiesiog nebuvo „mano žmogus“, o dar svarbiau – dėl to, kad tuo metu pati nemylėjau savęs, o kaip savęs nemylintis žmogus gali priimti meilę ar duoti ją kitam? Viskas prasideda nuo mūsų pačių.
Tiesa, mano santykiai su maistu susitvarkė gana greitai, labai įstrigo vieno žmogaus pasakyta frazė – „Tavo kūnas nenori to nesveiko maisto, tai tavo vidinė būsena, kuri nori paguodos ir nusiraminimo. Į savo ir taip streso nualintą kūna dedi ne tai, kas tave pakrautų energija ir padėtų sėkmingai judėti į priekį, o atvirkščiai, nuodiji save.“
Pamenu, tą kartą labai ryškiai įsivaizdavau kaip tam tikras maistas paveikia mano kūną ir šį palyginimą prisiminiau daugybę kartų. Greitai supratau, kad man iš tiesų labai norisi aprūpinti savo kūną aukštos kokybės kuru, t.y, kokybišku ir sveiku maistu. Dabar visa tai jau tolimoje praeityje, tačiau manau, kad svarbu apie tai šnekėti garsiai, nes absoliuti dauguma moterų vienu ar kitu gyvenimo etapu išgyvena panašias problemas. Nereikia to slėpti – juk yra puikių būdų, kurie padeda su maistu susidraugauti ir džiaugtis energingu gyvenimu.
– Kas jus įkvepia įgyvendinti tiek daug skirtingų idėjų ir veiklų? Kur kiekviena moteris galėtų rasti tą energijos ir pasitikėjimo savimi šaltinį?
– Labai noriu nugyventi turiningą, prasmingą gyvenimą. Aš vadovaujuosi trijų žingsnių sistema – aiškumas, veiksmas, augimas. Visų pirma, labai nuoširdžiai noriu suvokti, kas man iš tiesų svarbu, kodėl noriu pasiekti tam tikrą savo tikslą, kaip tai pakeis mano gyvenimą? Gyvenimas tapo paprastesnis, kai gerai supratau savo vertybes ir gyvenimo viziją.
Manau, savęs pažinimas turėtų būti absoliutus prioritetas, tik skiriant tam laiko galima suprasti, kas iš tiesų mums yra tas gyvenimo varikliukas. Antra stadija – veiksmas. Skiriu laiko strategijai, supratimui, kokie veiksmai man padėtų pasiekti norimą tikslą, nusprendžiu, kam sakysiu „taip“, o kam – „ne“. Taip pat, svarbu išmokti pasitikėti savimi ir nebijoti to veiksmo imtis. Trečia stadija – augimas. Augimas gali būti labai įvairus – tai gali būti verslo augimas arba tiesiog asmenybės tobulėjimas, produktyvumas, efektyvumas, geresni lyderystės ar komandos valdymo įgūdžiai ir t.t.
Šią strategiją susikūriau pati, kai bandžiau išnarplioti savo pačios gyvenimo pinkles ir suprasti, ko būtent noriu aš. Įsitikinau – tai tikrai veikia. Nesvajoju apie tatuiruotę, bet jei vieną dieną jos norėčiau, išsitatuiruočiau – „You often feel tired not because you are doing too much, but because you are doing too little of what sparks a light in you“ (Dažnai jautiesi pavargęs ne dėl to, kad darei per daug, bet todėl, kad darei per mažai to, kas tavyje įžiebia ugnelę, – liet.). Labai stengiuosi daryti kuo daugiau to, kas manyje įžiebia tą ugnelę.
Kodėl rytais visiškai nesinori anksti keltis iš lovos, bet jei keliamės tam, nes mums reikia skubėti į oro uostą ir išskristi atostogų, ankstyvas atsikėlimas tampa menka problema? Kai kažko labai norime, atrandame tam kur kas daugiau jėgų. Pasitikėjimas savimi taip pat labai svarbi tema. Kai abejojame savimi, labai padeda, jei šalia turime žmonių, kurie mus gebėtų įkvėpti ir motyvuoti, palaikyti mus.
– Skatinate kitas moteris priimti save ir nesistengti niekam įtikti. Kaip pačiai pavyko tai padaryti?
– Visada bus žmonių, kuriems nepatiksi dėl kokių nors priežasčių, todėl gal geriau nepatikti bent jau būnant savimi, o ne apsimetinėjant kažkuo kitu? Žinoma, juokauju, tačiau noras kažkam įtikti išties dingsta, kai esi harmonijoje su savimi. Aš pati esu emocionali, aktyvi, atvira, neįspraudžiu savęs į rėmus. Kažkada tos pusės nenorėjau rodyti socialinėje erdvėje, tačiau praėjusią žiemą, švenčiant savo gimtadienį, socialinėje erdvėje pasidalinau trumpu, labai atviru filmuku apie tai, kaip mano gyvenimas pasikeitė per pastaruosius du metus, kokią įtaką tam padarė nuoširdus savęs priėmimas ir asmeninis tobulėjimas.
Kalbėjau apie tai, kaip reikia nebijoti pokyčių, pasidalinau keliais patarimais, kurie man padėjo. Net nežinau kodėl tai padariau, tiesiog tos mintys buvo mano galvoje ir norėjau jomis pasidalinti. Netrukus sulaukiau daugybės žinučių iš merginų, kurios sakė, kad tai jas įkvėpė ir padrąsino, priminė, kad net jei dabar jų gyvenimas joms ne visai patinka, visa tai tikrai galima pakeisti.
Tada supratau, kad neturiu bijoti parodyti šios savo pusės – pradėjau atvirai kalbėti apie tikslų siekimą, asmeninį tobulėjimą ir jo naudą, dalintis patarimais, kuriuos sukaupiau per pastaruosius metus aktyviai domėdamasi šiomis temomis ir radikaliai pakeitusi savo gyvenimą.
Taip pat, manau, kad svarbu prisiminti, kad mūsų gyvenimas – ne amžinas, o jo pabaigoje, mes tikrai nemąstysime apie tai, ką apie mus pasakė mūsų bendraklasė ar anononimis internautas, kuris viešoje erdvėje išlieja savo nepasitenkinimą gyvenimu. Vietoje to, neabejoju, kad mąstysime tik apie tai, ar nugyvenome tokį gyvenimą, apie kokį svajojome, ar išnaudojome savo talentus ir dovanas, ar sugebėjome sukurti artimus ryšius ir ar mūsų gyvenimas buvo prasmingas. Labai norėčiau, kad savo gyvenimo pabaigoje galvočiau, kad iš jo pasiėmiau viską, ką galėjau ir po savęs palieku pozityvų pokytį.
– Žvelgiant iš šono – nuolat trykštate pozityvumu, o kokia jūs namuose?
– Tokia pat pozityvi. Tačiau, kur kas ramesnė, namuose tikrai nesiekiu lyderiauti. Gerai pažįstu save, suprantu, kad turiu labai stiprias abi – tiek moteriškąją, tiek vyriškąją energiją. Dirbdama esu savo vyriškoje energijoje – susikoncentravusi, su aiškiu tikslu, racionali, labai ambicinga. Todėl kartais, po intensyvios dienos darbe, kurį laiką būdavo sunku greitai „persijungti“ ir tapti ramesne, švelnia, globėjiška.
Dabar išmokau tai kontroliuoti. Pravėrusi namų duris, leidžiu sau nusiraminti, atsipalaiduoti. Su mylimuoju turime tradiciją po darbo dienos skirti laiko nuoširdiems, ilgiems pokalbiams be jokių trukdžių – telefono, televizoriaus ar aplinkinių žmonių. Nuoširdžiai dalinamės viskuo, kas įvyko tą dieną, pasijuokiame, tiesiog pasimėgaujame akimirka drauge. Kadangi abu labai daug dirbame, laiką, kai esame kartu, stengiamės išnaudoti investuodami į mūsų „emocinę banko sąskaitą“, t.y., skirdami vienas kitam kokybišką laiką ir dėmesį.
– Esate sakiusi, kad ryto nevalia pradėti nuo soc. tinklų tikrinimo. Kaip pati pradedate savo rytus?
– Rytas man – svarbiausia dienos dalis. Keliuosi 6 ryto, po pusvalandžio jau būnu sporto salėje, sportuodama klausausi pozityviai nuteikiančios muzikos arba įdomios tinklalaidės. Vėliau gaminu pusryčius, drauge su mylimuoju papusryčiaujame. Sportuojant į galvą dažnai ateina įdomių minčių ir idėjų, tad po pusryčių, jas susirašau, kad nepamirščiau. Tą laiką griežtai noriu skirti tik investavimui į save – savo sveikatą, santykius, naujas žinias ir idėjas. Šiuolaikiniame gyvenime ir taip beprotiškai daug pašalinių blaškančių dalykų, tad, manau, kad labai svarbu laikytis tam tikros rutinos, ji padeda išlaikyti pusiausvyrą.
Taip pat, visuomet stengiuosi planuotis dienos darbus iš anksto, savaitės pradžioje. Labai mėgstu taip vadinamą „time blocking“. Pavyzdžiui, antradieniai paskirti kruopščiam darbui, kai gilinuosi į detalės, priimu svarbius sprendimus, tą dieną neplanuoju jokio kūrybinio darbo ar susitikimų, nes noriu visą tai pasidaryti, kad kitas savaitės dienas galėčiau dedikuoti kitiems darbams. Pastebėjau, kad vadovaudamasi šiuo principu, esu kur kas produktyvesnė.
– Kokiais planais ir tikslais dabar gyvenate?
– Kai žiemą baigiau magistro studijas, sakiau, kad dabar mokslų jau tikrai užteks, bet praėjo keli mėnesiai, o aš netrukus skrendu į Londoną ir tęsiu mokslus. Po kelių metų intensyvaus domėjimosi savęs pažinimu ir ugdymu, nusprendžiau žinias įtvirtinti oficialiai ir tapti sertifikuota koučere.
Tiesa, su Lietuva atsisveikinti neteks, man labai patinka lankstumas, kurį gali pasiūlyti nuotolinis mokymasis, tad būtent tokį mokymosi būdą pasirinkau, taip pat, svarbu, kad galėčiau mokslus suderinti su dažnomis darbinėmis kelionėmis į Tenerifę, kurioje veikia mano verslas. O svarbiausia, noriu ir toliau burti ir auginti veiklių moterų bendruomenę, organizuoti moteriškus mūsų renginius, kurie per trumpą laiką tapo tokie mylimi ir populiarūs. Man labai patinka dirbti su moterimis, labai smagu matyti, kokių pozityvių rezultatų jos gali pasiekti, kai pradeda labiau pažinti save ir pasiryžta išnaudoti savo pilną potencialą. Tikiu, kad gerai save pažinusi ir daranti tai, kas jai patinka, moteris – ima tiesiog žydėti.
Nominuokite ir išrinkite DELFI metų moteris ČIA.