– Kažkada kalbėjome dar prieš jums baigiant profesionalią karjerą. Dabar paklausiu – ar taip įsivaizdavote gyvenimą be profesionalios sportininkės karjeros?
– Praėjo pusė metų, bet nekūriau kažkokių iliuzijų, kaip viskas bus. Galvojau, kad bus daugiau laisvo laiko. Tas gal nuvylė. Pasirodo, nesvarbu, kad nesportuoji, vis tiek yra daug reikalų.
– Kam to laiko pritrūksta?
– Dabar jau gerai, bet iš pradžių atrodė, kad norisi pasėdėti nieko neveikiant, o tiek daug neatliktų darbų namuose – daug darai, bet mažai padarai.
– Kam jaučiate didžiausią nostalgiją, žvelgiant į anuos laikus, kai sportavote?
– Nostalgiją jaučiu nebent tokiai geresnei savijautai. Kai sportuoji, jautiesi žvalesnis, turi daugiau energijos, neleidi sau mieguistam vaikščioti po namus, tonusas gerąja prasme yra didesnis, nes negali eiti į treniruotes su bloga nuotaika. Motyvuoji save labiau. Geriau jautiesi fiziškai, atlikdamas pratimus. Dabar mažiau turiu laiko ir galimybių sportuoti, tai to trūksta.
– Ką veikiate šiuo metu?
– Dirbu dviračių federacijoje. Esu atsakinga už bendravimą su treneriais, išvykas į stovyklas ir varžybas, už keliones į čempionatus. Turime daug rinktinių, tai veiklos nemažai. Daug reikia suprasti, išanalizuoti.
– Treniruojate?
– Ne ir neplanuoju kol kas. Aš gal ir nenorėčiau treniruoti, nes tai reikštų, kad ir vėl reikia išvažiuoti iš namų. Aš to nenoriu.
– Kelionių nepasiilgstate?
– Čia kaip lazda su dviem galais: ir taip, ir ne. Per tas keliones labai pavargsti, mažai ką pamatai. Jos būna sunkios, vienos iš pigesnių. Nepasirinksi sau verslo klasės ar patogių skrydžių, todėl negaliu pasakyti, kad labai jų pasiilgstu.
– O kuo užpildote adrenalino trūkumą?
– Kad nelabai yra jo poreikis. Kai neseniai stebėjau varžybas, džiaugiausi, kad manęs ten nėra. Prisisportavau tiek, kiek galėjau ir dar daugiau. Visi tie poreikiai patenkinti. Labiausiai trūksta geros savijautos, nes kai sėdi prie kompiuterio, smegenys dirba, o kūnas subliūkšta. Jautiesi pavargęs, bet ne taip, kaip anksčiau.
– Manote, kad laiku buvo priimtas sprendimas baigti karjerą?
– Man atrodo, kad galėjau ir anksčiau baigti, kad daugiau energijos liktų pagyventi aktyviai dėl savęs.
– Ar dar sportuojate?
– Stengiuosi pasportuoti kiek galiu, nes ir kūnas to reikalauja. Aišku, ne tokiais krūviais. Pirmais mėnesiais labai tingėjau net pagalvoti apie sportą, bet dabar jau mielai einu tą darau.
– Dažniausiai kalbama apie tai, kiek daug reikia aukoti vardan sporto. Bet daug ką ir gauni. Ką jūs gavote tokio svarbiausio?
– Profesionalus sportas suteikia pasitikėjimo savimi, įgalina siekti. O kur dar įvairios kelionės, pažintys – visa tai praplečia pasaulėžiūrą, pamatai, koks pasaulis skirtingas ir tuo pačiu vienodas. Kiek esu keliavusi, visur galėjau susišnekėti, rasti bendrų sąlyčio taškų, suprasti kultūrą, įsigilinti. Smagu, kad turėjau galimybę prie to prisiliesti. Tai neįkainojama. Bendrauji su savo srities profesionalais: medikais, psichologais, sporto specialistais. Gauni tokį spyrį į užpakalį, kai nori išsitiesti ir lygiuotis į juos, nori būti išsilavinęs sportininkas, besidomintis kultūra, technologijomis.
– Buvote susidūrusi su tam tikrais stereotipais apie sportininkus?
– Ne, nebent anksčiau mokykloje toks požiūris buvo, kad sportininkas tai jau – ne mokinys. Bet gal taip ir būdavo. Tas, kuris skiria daug dėmesio sportui, negali skirti tiek dėmesio mokslui. Kita vertus, jei mokytojas moka sudominti, nespaudžia, duoda galimybę, tada gali būti geras ir vienur, ir kitus. Aš paskutinius metus mokykloje pamokas lankiau retai, bet jokių problemų dėl mokslų neturėjau.
– O apie moteris sportininkes? Ar nebėra tų stereotipų?
– Aš savo aplinkoje nesu susidūrusi su kokiais nors negatyviais atsiliepimais. Kaip tik – palaikymo daugiau. Gal tik iš savo pusės žiūriu, kad sunku moteriai suderinti šeimą ir sportą, atsiduoti pilnai sportui po to, kai turi vaikų ir vyrą namuose. Keliauti ir sportuoti tampa sudėtinga. Vaikai serga, jie lanko būrelius, mokyklas, nori dalintis įvykiais, o tau varžybos. Reikia plėšytis. Kita vertus, nuo moters priklauso. Viena lengvai išeina iš namų, kita – sunkiau.
– Kuris variantas jūs buvote?
– Aš tas, kuriai vaikas yra pirmoje, antroje ir trečioje vietoje. Visa kita yra ketvirta, penkta.
– Bet tas netrukdė pasiekti aukštumų?
– Aš manau, kad man trukdė. Man buvo labai sunku ypač pirmais metais išvažiuoti ir palikti vaiką namuose. Visada mintimis būdavau kitoje vietoje, nesusikoncentravusi į varžybas. Varžybos tapdavo kažkokia bausme. Nebegaudavau pasitenkinimo. Viduje atsirado blokas, kai nebenori nei važiuoti, nei kažko siekti. Kažkada sakiau, kad treniruotis galiu nors ir visą gyvenimą, kad tik nereikėtų į varžybas važiuoti. Paskutiniais metais buvo visai sunku, nes norisi būti aukščiausiose pozicijose, bet tau jau nebeišeina, nes jaunimas padaro geriau, o tu vaiką palieki, išvažiuoji, o rezultatas – ne koks.
– Apdovanojimai, euforija neatperka to?
– Kad paskutiniais metais mažai tų apdovanojimų buvo. Norėjosi jų daugiau. Bet man jie vis tiek neatsverdavo šeimos.
– Ką patartumėte pradedančiosioms sportininkėms?
– Aš sakyčiau, kad reikia sportuoti maksimaliai iki kokių 29-30 metų ir negalvoti, kad negali sukurti šeimos. Šeima visada ateis ir nebus per vėlu. Reikia maksimaliai išnaudoti jaunystę, jėgą ir džiaugtis tuo. Plėšytis tarp šeimos ir sporto nereikia, nors yra tokių, kurios sako, kad pagimdysiu vaiką, kol jauna ir tada grįšiu į sportą. Aš irgi taip galvojau, kad bus viskas labai faina ir lengva, bet mano kūnas ir mintys mane apgavo, nes tai, ką tu matai iš šono, kaip kitos lengvai važiuoja ir palieka vaikus, ne faktas, kad ir tau taip bus. Man buvo labai sunku palikti vaiką. Tai suteikė daugiau blogų nei gerų prisiminimų.
Balsuoti galite ČIA.