– Jau kurį laiką nuožmiai kovojate su stereotipais, ar daug dar jų liko?
– Atvirai pasakysiu, kad jų dar tikrai yra. Kai tik pradėjau šį projektą, 9 iš 10 darbdavių manė, kad senjorai yra ta varginga grupė, kurie nieko nenori: nei valgyti, nei linksmintis, jie tiesiog laukia savo smerčiaus ir viskas. Praėjo ketveri metai ir matau, kaip toks požiūris po truputį keičiasi. Dar yra kur stiebtis, bet dabar žmonių, kurie apie senjorus mano, kad jiems nieko nebereikia, liko vos pusė.
– Papasakokite, ką šiuo metu veikiate?
– Kaip pasakytų kiekviena verslininkė, turinti šeimą, mano pagrindinė veikla yra būti mama. Esu trijų vaikų mama, o per karantiną įsigijome dar šuniuką. Taigi veiklos netrūksta. Po to eina mano projektai: 60+ nemokamas žurnalas, pažinčių svetainė senjorams. Dabar su komanda važinėjame po miestus ir kviečiame senjorus susitikti kino seansuose. Labai smagu. Pati jau buvau pasiilgusi senjorų. Daugelis naujų projektų gimė per karantiną. Tarkime, surengėme metų senjoro rinkimus, inicijavome projektą „Senjorai nešvaisto“. Darbų netrūksta.
– Grįžkime prie stereotipų. Ar pačių senjorų požiūris į save kinta?
– Labai dažnai visuomenėje senjorai vaizduojami tais žmonėmis, kurie jaudinasi tik dėl per mažų pensijų. Bet jų yra visokių, kaip ir jaunų žmonių yra visokių. Yra tokių, kurių su lazda nenuvarysi į jokius renginius ir jiems taip gerai. Bet mano auditorija yra labai smalsi, jie aktyvūs, keliauja, domisi daugybe dalykų. Jie nenuvertina savęs, džiaugiasi gyvenimu.
– Ko reikia tam džiaugsmui?
– Viena senjorė man yra pasakiusi, kad jai teikia džiaugsmą tai, jog ji yra reikalinga, kad jos darbai, jos pasakymai yra reikšmingi, kad jos kažkas klausosi, jos darbais domisi. Jiems svarbiausia jaustis reikalingais.
– Ar pati bendraudama su jais lengvai randate bendrą kalbą? Ar susiradote draugų? Ar amžius tam ne riba?
– Taip, suradau tarp jų labai daug draugų. Mane jie pakrauna tokios teigiamos energijos. Jie visi yra nuostabūs. Be abejo, yra tų, kurie neprisileidžia jaunų žmonių. Bet nusileidi ir supranti, kad yra taip, kaip yra.
– Bando pamokyti?
– Būna visko. Kiti galvoja, kad yra vyresni, todėl daugiau žino už jaunus. Bet aš puikiai juos suprantu, nežinau, kokia pati būsiu, kai būsiu senjorė. Gal irgi neprisileisiu jaunimo.
– Ar per pandemiją senjorams buvo sunkiau?
– Žinoma. Mes dejuodavome, kad neišeiname kur nors į kavines, kinus, o jų neaplankė anūkai, vaikai. Ne visi moka naudotis naujausiomis technologijomis. Jie buvo likę be artimųjų, be bendravimo, juos tai labai paveikė. Visi mokslai vyko internetu, bet ne visi mokėjo prisijungti. Pamenu, spalio mėnesį su komanda nusprendėme aplankyti senelių namus su tortu, dovanėlėmis. Norėjosi praskaidrinti jų kasdienybę, atvežti šventę. Pasirodo, seneliai, gyvenantys senelių namuose, buvo uždaryti savo kambariuose, jų negalėjo aplankyti artimi žmonės ir jie nesuprato kodėl. Jie galvojo, kad juos paliko, kad jie nebereikalingi. Buvo labai liūdna. Mane tas sukrėtė. Supratau, kad mūsų neišėjimas į kavinę nė iš tolo neprilygo tam, ką išgyveno tie žmonės.
– Ko jūs pati mokotės iš senjorų?
– Kai su jais susitinku, man iškart atsiranda šypsena veide. Atrodo, kad jie dėl nieko nesiskundžia. Išmokau visada žiūrėti į gyvenimą su meile, gyventi šia akimirka: jei nori, reikia daryti, nes paskui gali būti per vėlu. Pamenu, man visada sakydavo, kad nereikia džiaugtis viešai, rodyti savo sėkmės, laimės. O viena senjorė man pasakė: „Jei tau sekasi, džiaukis garsiai, jei liūdna, liūdėk sau“. Nuo to laiko pradėjau džiaugsmo nebeslėpti.
Beje, išduosiu paslaptį: labai noriu senjorų išmintį surašyti į knygą. Tai yra mano artimas projektas, kuris po truputį jau yra įgyvendinamas. Senjorai gali daug ko išmokyti. Labai kviesčiau jaunus žmones bendrauti su jais, pasikalbėti. Jei neturi galimybių to daryti organizacijose, tegu tą daro su savo artimaisiais – močiute, seneliu, gal vyresniais tėvais. Jie tikrai turi, kuo pasidalinti.
– Esate gyvas pavyzdys, kad amžius draugystei ne riba?
– Taip. Aš kaip tik suvaikėju su jais. (Juokiasi.)
Už Laurą galite balsuoti ČIA.