– Jus nominavo „DELFI Metų Moterys 2019“ rinkimuose, patekote į finalą ir esate stipriai palaikoma. Ką jums tai reiškia?
– Apie šiuos rinkimus nieko nežinojau, todėl kai paskambino nominacijas pamačiusi draugė, beveik netekau amo iš netikėtumo. Norėjau net atsisakyti dalyvauti, nes viešumo man nereikia, bet tai būtų buvę labai nemandagu. Be to, pajutau ir savotišką įsipareigojimą mano kandidatūrą iškėlusiems žmonėms. Balsuojančiųjų palaikymą priimu kaip ženklą, kad einu teisingu keliu. Pamenu, kai beveik prieš dvejus metus įsigijau naujienų agentūrą „Elta“, sulaukiau vieno kolegos pusiau retorinio klausimo: „Ir koks protingas žmogus šiais laikais gali ją pirkti?“ Toks, kuriam rūpi „Elta“. Ne pinigai svarbiausia, o idėja. Tai – mano pasaulėžiūros dalis, nes esu skautė ir šaulė. Iš tokių pačių paskatų įsitraukiau ir į žurnalų leidybos verslą. Mums puikiai sekasi, o man dar ir teko didžiulis malonumas dirbti su stipriais kolektyvais.
– Užimate atsakingas pareigas, kaip atrodo jūsų kasdienybė?
– Tarp užimamų pareigų, kad ir kokios atsakingos šios būtų, ir nuosavo verslo yra milžiniškas skirtumas. Turiu didelį spektrą darbų nuo naujų idėjų generavimo, strateginių planų kūrimo iki paprasčiausių užduočių biure, todėl mano kasdienybė yra labai įvairi. Būtent tai man labiausiai patinka. Esu ne ryto žmogus – mano variklis visu pajėgumu įsijungia antroje dienos pusėje, todėl dažnai ir septintą vakaro dar rastumėte mane dirbančią. Vakare ateina pačios geriausios mintys, pajuntu antrąjį kvėpavimą.
– Ar visada svajojote apie karjerą?
– Nuo vaikystės esu drąsi, o stipri ir atsakinga išmokau būti, nes anksti netekau tėčio, teko rūpintis ir mama, ir sūnumi. Karjerą pradėjau nuo bankų sektoriaus, vėliau teko dirbti Seime, galiausiai mano gyvenime atsirado žiniasklaida. Manau, ši sritis manęs nebepaleis – norai ir idėjos liejasi per kraštus, jaučiuosi visiškai realizuojanti save. Dabar turiu viską, apie ką būčiau drįsusi tik pasvajoti, ir ne tik karjeros prasme, nes jaučiu didelį šeimos palaikymą. Sūnus jau užaugo, o mama, regis, net jaunėja, bendraudama su mumis.
– Kokie esminiai karjeros lūžiai jus užaugino, sustiprino?
– Nepatyriau karjeros lūžių, bet galiu tvirtai pasakyti, kad kiekvienas iššūkis suteikia galimybę išmokti kažko naujo, net jei iš pradžių atrodo, kad jau daug ką išmanai. Beveik vienu metu tapau naujienų agentūros „Elta“ ir įmonės „GM žurnalų leidyba“ savininke. Man atrodė, kad šios dvi sritys yra labai panašios, todėl bus nesunku pramaišiui valdyti šiuos du didelius žiniasklaidos kanalus, bet greitai įsitikinau, kad bendras vardiklis yra kūryba, o visa kita labai skiriasi. Tai supratusi ėmiau kitaip planuoti savo laiką, kad geriau prisitaikyčiau prie kiekvienos srities darbo specifikos.
– Kokie esminiai jūsų vadovavimo principai? Darbe kuriate draugiškus santykius ar išlaikote formalų bendravimą?
– Formaliai bendraudamas su žurnalistais toli nenuvažiuosi, nors buvo darboviečių, kur teko bendrauti formaliai. Ne savo noru, žinoma. Siekiant sėkmės komanda yra viskas, todėl stengiuosi netrukdyti kolektyvams eiti į priekį, įsiklausiau į idėjas ir kiekvieną darbuotoją vertinu kaip lygiavertį kūrėją. Tai pasiteisina 200 procentų. Visada išklausau nespėjantį su komanda, ne visai ten, kur reikėjo patekusį, ar panorusį kelti sparnus kitur. Ir priimam, ir išsiskiriam draugiškai.
– Be kokių savybių sunkiai įsivaizduojate sėkmingą moterį? Kokie pavyzdžiai jus įkvepia?
– Įkvepia Tarptautinio valiutos fondo vadovė Christine Lagerde – labai žaviuosi jos asmenybe, stiliumi, manieromis, elgesiu. Taip pat Margaret Thatcher. Yra dar dešimtys kitų pasaulio ir Lietuvos moterų, bet jų nevardysiu, kad nesusipyktų. (Juokiasi). O jei visai nuoširdžiai, mano įkvėpimas yra mano Mama. Ir daug ką darau, jai nežinant, dėl jos.
– Kaip manote, kodėl dažnai pasiduodame ties pirmosiomis kliūtimis? Ar
jums pačiai yra buvę situacijų, kai sviro rankos?
– Tikrai yra buvę, kai ir rankos sviro, ir kojos linko, ir naktį košmarai sapnavosi. Tuo metu mane labai stipriai palaikė šeima, ypač sūnus Rokas. Kliūčių visuomet buvo ir bus, nes tai neišvengiama bet kurioje veiklos srityje. Į priekį judėsi tik tada, kai labai stipriai tikėsi tuo, ką darai. Bent jau man tai visuomet padeda nesustoti. Jei vieną kartą nepavyko, antrą kartą gali pavykti. Nesėkmės yra geros tuo, kad iš jų galima daug ko pasimokyti. Ką padariau ne taip, ką galėčiau padaryti geriau arba kitaip, kad kitą kartą pasisektų – jei įprasime užduoti sau tokius klausimus, užuot pasidavę nevilčiai, tikrai ims sektis kur kas labiau, atsiras pasitikėjimas savimi. O jau tada, brolyčiai, laikykitės, eisiu tiesiai, nelipsiu ant to paties grėblio, net jei jis būtų elektrinis, riedantis 90 km/val greičiu. Viską turiu savo. Ir pati padarysiu. Jei užsivėrė durys, atsivers langas, o jei reiks – ir palapinėje palauksim.
Siūlyčiau visiems perskaityti Martino E. P. Seligmano knygą „Learned Optimism: How to Change Your Mind and Your Life“, kur rasite atsakymą, kodėl vieni žmonės susidūrę su sunkumais pasiduoda, o kiti įgauna jėgų ir entuziastingai kovoja su visais iššūkiais.
– Susiduriame su problema, kad moterys turi įgūdžių, tačiau joms trūksta pasitikėjimo savimi, tad savo vietą vadovaujančiose pozicijose jos dažnai užleidžia vyrams. Ar teko kada pajusti, kad versle į jūs žiūrima kitaip, nes esate moteris?
– Manęs neretai klausia ir stebisi, kaip aš, moteris, galiu užsiimti žiniasklaidos verslu, bet aš verslo niekad neskirsčiau į moterišką ar vyrišką. Net į galvą neatėjo mintis, kad kažko negalėsiu pasiekti, nes esu moteris. Moterys tiesiog turi savimi pasitikėti, nes jos yra išskirtinės – gyvybės nešėjos, vadinasi, labai atsakingos, ir ambicijų gyvenime tikrai turi ne mažiau nei vyrai. O protingais vyrais verslininkais džiaugiuosi ne mažiau nei moterimis verslininkėmis.
– Iš kur jūs sėmėtės pasitikėjimo savimi ir ką patartumėte kitoms?
– Aš visuomet tikiu tuo, ką darau. Visgi man yra buvę taip, kad teko atsiriboti nuo visų verslo konsultantų. Vieną dieną tiesiog supratau, kad turiu pasitikėti tik savo jėgomis, intuicija, patirtimi ir sukauptomis žiniomis. Mano galvoje iškart susiformavo aiški vizija, kaip išnarplioti, rodos, neįveikiamą situaciją. Aišku, tam reikėjo laiko, bet viskas pavyko. Nedarykime gyvenimo sudėtingesnio nei jis yra. Sprendimus, kad ir skausmingus, reikia priimti laiku. Galima ir vėliau, bet jie patys nejaukiai jausis per vėlai priimti.
– Ar namuose irgi mėgstate vadovauti?
– Ne, mūsų namuose vadovauja mama, ir juose labai gera būti. Anksti palaidojusi vyrą, ji prisiėmė atsakomybę už mane, o vėliau – ir mano sūnų Roką. Esame neišskiriama trijulė ir patys geriausi kelionių partneriai – kartu į krepšinį, į pajūrį, kartu prie stalo ir kieme.
– Kaip pailsite nuo per dieną susikaupusios įtampos?
– Verslas išmokė mane būti ramesne ir nekaupti įtampos. Tai gali atrodyti keista, bet iš tikrųjų verslo specifika tokia, kad problemų kyla kiekvieną dieną, ir jei į viską reaguotum emocingai, labai greitai perdegtum. Žinau, kad jei yra problema, yra ir jos sprendimo būdas. Ekstremaliais atvejais, kai kažkas svarbaus ištinka staiga, paprašau palikti mane vieną bent penkioms minutėms. Tada žiūriu pro langą ir visiškai nieko negalvoju – esu ne kartą įsitikinusi, kad tai labai veiksmingai padeda rasti tinkamiausią problemos sprendimo būdą. Jei tik yra galimybė, išjunkite telefoną, pabūkite su savimi ir eikite miegoti – ryte sunkumai atrodys kur kas lengviau įveikiami.
– Kas padeda pasikrauti energijos?
– Labai mėgstu vaikščioti. Kuo daugiau kilometrų nueini, tuo šviesesnė pasidaro galva ir tuo geriau išsimiegi. Nesvarbu, ar saulė šviečia, ar lyja, ar sninga, turiu įveikti savo dešimt kilometrų. Dieną, kur galiu, einu pėsčiomis, o po darbo būtinai nužingsniuoju tam tikrą atstumą. Kompanijos man tam nereikia – noriu pabūti viena su savo mintimis, apgalvoti dieną, projektuoti ateitį. Kartą per metus man būtina išvažiuoti paslidinėti – kalnų energija yra išties labai ypatinga.
– Ar po darbo valandų pavyksta „atsijungti“, ar vis dėlto mintys apie problemas ir užduotis sukasi nuolat?
– Verslą kuriančio žmogaus galva dirba visas dvidešimt keturias valandas per parą, bet nenorėčiau to vadinti nuolatiniu problemų sprendimu. Tai veikiau yra nenutrūkstamas ir labai malonus kūrybos procesas.
– Ką patartumėte apie sėkmingą karjerą svajojančiai jaunai merginai? Kokia jums apskritai atrodo jaunoji karta?
– Jaunoji karta yra fantastinė, kokia savo laiku pagal to meto suvokimą buvome ir mes. Tik galimybių civilizacija jiems daugiau primėtė. Kaip ir mums daugiau nei mūsų tėvams. Kiekvienas žmogus turi būti savimi, turėti didelių ir drąsių svajonių bei tikėti, kad viskas yra įmanoma. O jau laimėjimų kainą jie patys nusistatys. Svarbu nebijoti bandyti ir klysti.
– Ar randate laiko knygoms? Kokias skaitote? Gal turite mėgstamiausių trejetuką?
– Šiuo metu man labiausiai rūpi skaityti žurnalus. Kai kur nors skrendu, oro uoste pirmiausia einu jų pirkti. Gerai knygai laiko irgi visada randu, ypač man patinka istorinės, todėl dabar skaitau „Aušvico tatuiruotoją“. Mėgiamiausių knygų tikrai yra daugiau nei trys, bet paminėsiu Gabrielio Garcia Marquezo „Šimtą metų vienatvės“, Rogerio Fisherio, Williamo L. Ury ir Bruce'o Pattono „Derybų meną“ ir „Coco Chanel: gyvenu tik kartą“.
– Jūsų sūnus Rokas studijuoja verslo administravimą – seks jūsų pėdomis? Kaip su juo sutariate?
– Rokas pasirinko tai, kas jam buvo arčiausiai širdies, bet obuolys nuo obels netoli nurieda. Visuomet kartojau, kad mano užduotis buvo suteikti jam galimybę įsigyti išsilavinimą – meškerę įteikiau, o žuvį jis turės sugauti pats. Net neabejoju, kad sūnus sukurs savo verslą, nes yra labai kūrybingas ir turi tvirtą nuomonę. Mokykloje buvo labai susižavėjęs technika – mokėjo pataisyti ir mobiliuosius telefonus, ir senus automobilius, o dabar yra visa galva pasinėręs į kulinariją. Per jo pomėgį net aš baigiu pamiršti, kaip gaminti valgyti. Bus kažkam labai geras vyras – ir vinį namuose įkals, ir skaniais patiekalais palepins, bet džiaugiuosi, kad jam patinka ir mano, ir mamos draugija.
– Thomas Mertonas vieną savo knygų yra pavadinęs „Nė vienas žmogus nėra sala“, jam pritaria ir dažnas psichologas – žmogui reikia žmogaus, kurį galėtų mylėti. Tuo tarpu jūs esate sakiusi, kad nusprendėte „ištekėti už darbo“. Kodėl ryžotės tokiam sprendimui?
– Man vienodai svarbus ir mano darbas, ir mano šeima. Ištekėti už darbo gali tik tada, kai turi bendramintį, kuris gali pakęsti, kad kartais laikinai tampi sala, nes smarkiai įsitraukei į veiklą. Esu laiminga, kad turiu, kas gali ir pabūti šalia, kai to reikia, ir patarti, kai to prašau, ir atsitraukti, palikdamas erdvės mano savirealizacijai.
Išrinkite DELFI metų moteris ČIA.