Žmonės šiuose Mėlynosiomis zonomis vadinamuose regionuose vidutiniškai gyvena ilgiau nei likusiuose pasaulio kraštuose, tačiau ne ką mažiau svarbu ir tai, kad tie, kurie sulaukia 100 ar daugiau metų, paprasta tebėra sveiki tiek psichiškai, tiek fiziškai.
„National Geographic“ žurnalistas Danas Buettneris net keletą metų skyrė kiekvieno regiono kultūros studijoms. Jam pavyko gana tiksliai įvardyti jų suklestėjimo priežastis. Įdomių įžvalgų žurnalistas įtraukė į bestseleriu tapusią savo knygą „The Blue Zones: Lessons for Living Longer From the People Who‘ve Lived the Longest“. D. Buettneris išsiaiškino, kad, nepaisant geografinių skirtumų, Mėlynosiose zonose gyvenančius žmones sieja devyni gyvenimo būdo įpročiai. Juos jis pavadino jėgų devynetuku. Šiuos įpročius galima suvesti į patarimus. Kokie gi jie?
Kuo daugiau judėkite
D. Buettneris pastebėjo, kad visų Mėlynųjų zonų bendruomenių nariai yra įpratę kasdien judėti. Tai krito į akis ir knygos „The Longevity Plan“ autoriui Johnui Day, metus praleidusiam atokiame Kinijos kaimelyje. Jis mate, kad net ir garbaus amžiaus sulaukę kaimo gyventojai dirba laukuose, lygiai kaip darė visą savo gyvenimą.
Bet ką daryti pažangioms visuomenėms, kurių atstovai gyvena miestuose ir dirba sėdimą darbą? J. Day tvirtina, kad įprotį judėti vis dėlto įmanoma įkomponuoti į savo kasdienybę, nesvarbu, kokioje šalyje gyvename.
„Šiuolaikiško gyvenimo modelis sukonstruotas taip, kad jame neliko vietos judėjimui, – apgailestauja jis. – Bet ar negalima sau prisiekti niekada nesinaudoti liftu arba eskalatoriumi, jei galima užlipti laiptais? Galima ir dar ką nors sugalvoti, pavyzdžiui, pasivaikščioti vakarais arba visomis išgalėmis stengtis nevažinėti automobiliu. Netgi atostogas galima suplanuoti taip, kad per jas tektų kuo daugiau judėti, tarkim, slidinėti, laipioti po kalnus arba važinėti dviračiu.“
J. Day pasiūlymams pritaria ir medicinos mokslų daktaras Richardas Honakeris. „Kuo aktyviau leisite dienas, tuo geriau jausitės. Naudos sveikatai teikia netgi vaikščiojimas“, – primena jis.
R. Honakeris rekomenduoja užsibrėžti tikslą bent triskart per savaitę po pusvalandį treniruotis. „Tai minimalios trukmės treniruotės, galinčios prisidėti prie sveikatos gerinimo“, – sako specialistas.
Turėkite tikslą
Su ilgu gyvenimu ir pavydėtina sveikata labai susijęs aiškus supratimas, kodėl kasryt nubundame. „Gyvenimo prasmės suvokimas glaudžiai siejasi su laimės pojūčiu, o šis, savo ruožtu, – su tvirtesne sveikata. Apie liūdesį ir abejingumą to pasakyti toli gražu negalima“, – teigia R. Honakeris.
J. Day taip pat akcentuoja ryšio tarp minčių, sveikatos ir gyvenimo prasmės, tikslo suvokimo svarbą. „Nesvarbu, koks jūsų tikslas – nugalėti kokį nors sunkų susirgimą (pvz., širdies ir kraujagyslių ligą arba vėžį), ar tiesiog – nugyventi ilgą ir sveiką gyvenimą. Teigiamas tikslo turėjimo poveikis sveikatai minimas ne vieno tyrimo išvadose. Ir nuo tokių aplinkybių kaip amžius, lytis, išsilavinimas arba rasė tas poveikis tikrai nepriklauso, – sako J. Day. – Taigi, privalote turėti priežastį kas rytą keltis iš lovos – ką nors, kas verstų jus judėti pirmyn ir keltų motyvaciją. Neturint jokio tikslo, beveik neįmanoma išsiugdyti sveikus įpročius, taigi, ir sveikai gyventi.“
Kontroliuokite stresą
Užsitęsęs, nepraeinantis stresas labai kenkia sveikatai. Štai kodėl streso valdymas įvardijamas kaip vienas iš ilgo ir sveiko gyvenimo palydovų.
„Visi patiriame stresą. Tačiau svarbiausia yra tai, kaip jo ištikti elgiamės, – sako J. Day. – Tie, kurie stresą traktuoja kaip stiprinančią, grūdinančią būseną, gali išpešti iš jo naudos. Tačiau jei stresą suvoksime tik kaip žlugdančią aplinkybę, kaip tik toks ir bus jo poveikis.“
Metus gyvendamas Kinijoje J. Day pastebėjo, kad paprasti kasdieniai įpročiai, tarkim, sveiko maisto vartojimas, bemaž nuolatinis fizinis aktyvumas, kokybiškas miegas ir bendravimas su artimaisiais bei kaimynais, puikiai padeda užkirsti kelią stresui – miesto žmonėms labai būdingai būsenai. Tokie pastebėjimai, aišku, įrodo, kad sveiko ir ilgo gyvenimo ramsčiai glaudžiai persipynę ir tarpusavyje susiję.
Valgykite, kol pasieksite 80 proc. sotumą
Mėlynųjų zonų gyventojai, anot D. Buettnerio, nustoja valdyti tada, kai jaučiasi beveik pasisotinę, o ne pabaigę viską, kas yra lėkštėje, arba tada, kai pasijunta prisikimšę tiek, kad dar bent vieno kąsnio nebesusigrūstų. Žurnalistas taip pat pastebėjo, kad pagrindinis dienos valgis jo tyrinėtose šalyse valgomas vėlyvą popietę arba ankstyvą pavakarę, o ne artėjant metui, kai reikės eiti miegoti. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad valgymas vėlai vakare yra susijęs su sveikatai kenkiančiu svorio augimu, ir ši aplinkybė gyvenimo tikrai nepailgina.
Lai jūsų raciono pagrindą sudaro augalinis maistas
Kadangi jau užsiminėme apie maistą, verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad Mėlynosiose zonose gyvenantys žmonės pratę laikytis raciono, kurio pagrindą sudaro augalai, o mėsą valgo vos kelis kartus per mėnesį ir tiktai ypatingomis progomis.
„Perdirbti produktai ir pridėtinis cukrus jokios naudos sveikatai, kaip žinia, neduoda. Jų atsisakę, galėtumėte būti tikri, kad valgote 90 proc. sveiką maistą, – sako J. Day. – Kinijos ilgaamžių kaimelyje žmonės maitinasi pačių išaugintais produktais, be to, juos suvartoja tą pačią dieną, kai parsineša iš daržo. Tie žmonės iš esmės atkirsti nuo likusio pasaulio, todėl tiesiog neturi galimybės gauti cukraus arba perdirbto maisto.“
J. Day užsimena, kad žuvį kaimelio gyventojai valgo maždaug dukart per savaitę, todėl jų racionas, galima sakyti, primena Viduržemio jūros dietą – gydytojų ir dietologų ilgai populiarinamą mitybos planą.
Raskite širdžiai mielą bendruomenę
Stiprūs giminystės ryšiai ir bendruomeniškumo jausmas – ypač ryškūs Mėlynųjų zonų gyventojų prioritetai. Anot R. Honakerio, šios tradicijos tiesiogiai siejasi su sveikta.
„Daugybė tyrimų įrodė, kad tokie sutrikimai kaip padidėjęs kraujospūdis, nutukimas ir tokios ligos kaip diabetas ir net galbūt vėžys rečiau ištinka būrius draugų turinčius, su artimaisiais puikiai sutariančius žmones“, – sako jis.
J. Day pamėgino pateikti pavyzdį, įrodantį, kaip priklausymo bendruomenei jausmas veikia Kinijos ilgaamžių kaimelyje gyvenančius žmones.
„Mūsų tyrimas parodė, kad tol, kol žmonės likdavo kaimelyje ir laikydavosi vietos gyvenimo ritmo, jie nesirgdavo, o seno – labai iš lėto, – pasakoja jis. – Tačiau vos persikeldavo į kurį nors šalies didmiestį (kadangi, tarkim, gaudavo jame darbą), jų sveikata kiek pašlydavo.“
Nenutolkite nuo šeimos
Mėlynosiose zonose gyvenančios šeimos paprastai laikosi drauge, stengiasi neišsklisti ir lieka artimos tiek fiziškai, tiek emociškai. Jaunesnės kartos vertina vyresnes ir noriai jomis rūpinasi. Pasak J. Day, viena iš būtiniausių senatvės be ligų prielaida – atsidavusių draugų bei artimųjų ratas. Ji, aišku, susijusi ir su bendruomeniškumo jausmu.
„Tokie veiksniai, taip pat kaip keletas kitų, kurių poveikio išmatuoti neįmanoma, akivaizdžiai papildo sveikos gyvensenos ir laimės pojūčio daromą įtaką“, – sako J. Day.
Prasmingai dalyvaukite visuomenės gyvenime
Mėlynųjų zonų gyventojai ne tik turi palaikančių draugų bei artimųjų, bet ir aktyviai dalyvauja bendruomenės gyvenime.
Labai daug reikšmės gali turėti tikėjimas. Pasak R. Honakerio, buvimas tarp to paties tikėjimo žmonių neabejotinai teikia nusiraminimą ir stiprina bičiuliškus santykius.
„Tikėjimas, kaip ir gyvenimo prasmės suvokimas, didina šansus sulaukti garbaus amžiaus. Šį faktą patvirtina ne vienas tyrimas“, – sako J. Day, komentuodamas šio ryšio reikšmę. Jis taip pat pamini, kad tikėjimas ir jo praktikavimas dažnai neapsieina be susibūrimų.
Vieno 2016-aisiais atlikto tyrimo išvadose akcentuojama, kad tikimybę sulaukti 100 metų didina net atsitiktiniai socialiniai santykiai.