Daugiau nei 20 metų profesinės patirties sukaupęs psichoterapeutas, vesdamas mokymus, seminarus, bei konsultuodamas įmones, pastebėjo, kad problemoms spręsti ir išmokti toliau patiems tvarkytis su panašaus pobūdžio sunkumais ne vienam iš mūsų tenka daryti kardinalius pokyčius savo gyvenime.
Artėjant pokyčių konferencijai „Išdrįsk Pradėti 2020“, savo įžvalgomis ir mintimis apie asmeninių pokyčių naudą ir būtinumą dalinasi psichoterapeutas A. Kaluginas.
– Andriau, esate ne kartą minėjęs, kad savo gyvenimą kardinaliai keitėte net keletą kartų. –Papasakokite plačiau, kokie tai buvo pokyčiai?
– Taip, savo gyvenime mažiausiai 4 kartus žengiau į visišką nežinią. Du iš tų kartų (maždaug kas 24 m.), tiesiog per vieną dieną, be ypatingo pasiruošimo iš esmės pakeičiau gyvenamąją šalį. Iš pagrindų teko keisti socialinę, kultūrinę aplinką. Pakito draugų, bičiulių ir kolegų ratas. Gyvenimo būdą teko keisti iš esmės, kaip ir požiūrį į save, į kitus ir mane supantį pasaulį.
Kitus du kartus kardinaliai keičiau studijų ir profesinę veiklą: po 9 metų sėkmingos socialinės filosofijos mokslininko karjeros pasukau į verslą, kuriame sukausi 5 metus, o po to pakeičiau jį į praktinę psichologiją bei psichoterapiją ir šiuo keliu einu pastaruosius 20 metų. Tai buvo 4 didžiausi gyvenimo vingiai ir pokyčiai, kurie įvyko 18, 26, 31 ir 41-aisiais mano gyvenimo metais. Žinoma, per tą laiką buvo dar dešimtys kitų, mažesnio masto virsmų, kurių dėka manau esu išsigryninęs. Savo kailiu teko išbandyti visus, savo knygoje aprašytus, 11 pokyčių metodų (juokiasi). Pokyčių, permainų ir kitų aplinkybių variacijų dėka dabar turiu nuostabią šeimą, dirbu mylimą darbą, paprasčiausiai jaučiuosi laimingas.
Jūsų asmeninė nuomonė: kokia pokyčių prasmė? Kam jie reikalingi?
– Dažnai žmonės nori pokyčių, tačiau bijo, jiems nedrąsu keisti tai, kas yra nusistovėję. Yra daug priežasčių, kodėl žmonės nesiryžta žengti pirmojo žingsnio. Iš esmės pokyčius vienija esminis dalykas – jie atspindi dvasinę ir intelektinę evoliuciją, tačiau jiems pasiruošti reikia tinkamai. Kiekvienas žmogus, artėjant pokyčiams, turi išmokti paklausti savęs, ar to jam iš tikrųjų reikia.
Pernelyg dažnai tai, ko, regis, mes norime, ir tai, ko mums iš tikrųjų reikia, skiriasi. Ar pokytis kyla iš mūsų vidaus, ar primestas aplinkos? Nesvarbu, kalbame apie individą, porą, ar verslą, turime išsiaiškinti, kokiu būdu įmanomi pokyčiai, kaip atsidūrėme konkrečioje situacijoje, ką ir kaip galiu pakeisti, siekiant augimo. Svarbu išdrįsti užduoti šiuos ir kitus esminius klausimus, įvertinti savo galimybes, dėmesingai stebėti, savo gyvenimo būdą, įvertinti galimus rezultatus įvykdžius pokytį vienoje ar kitoje srityje.
Šiuo metu daugiausia dėmesio skiriu pokyčių, santykių psichologijos, krizių sritims. Vystau tokias dar mažai Lietuvoje žinomas sritis, kaip ekosąmoningumas (ekopsichologija, gyvenimo ekologija, socialinė bei elgsenos ekologija) bei klestėjimo (wellbeing, wellworking, laimės vadyba) technologijas. Darbinėje praktikoje dažnai tenka susidurti, būti šalia, stebėti bei analizuoti pokyčių būtinybę, bei svarbą.
– Kaip supratote, kad Jums atėjo metas pokyčiams? Kas įkvėpė ir palaikė tame kelyje?
– Kad pribrendome pokyčiams mes tikrai pastebime. Asmeniškai aš supratau iš labai ryškių gyvenimo ženklų. Jų suskaičiavau net 9 (9 iš 12, kuriuos esu aprašęs savo knygoje „Lengvumas. Gerų pokyčių vadovas“).
Jeigu jaučiame aštrų psichologinį alkį (kažko stipriai norisi), jaučiamos deficitinės būsenos, tuomet suprantame, kad norime keisti esamą situaciją – esame pribrendę pokyčiams.
Kai kažkuriame gyvenimo etape mane pradėdavo varginti neapibrėžtumas, o esama situacija keldavo diskomfortą ir ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai negalėdavau susitaikyti su tuo, kas vyksta, ateidavo suvokimas – toliau, taip gyventi negalima – reikia keisti. Tai reiškia grįžti į savo komforto zoną, bet pakeitus aplinkybes, maksimaliai pagerinus, adaptavus jas sau.
Specialiai savęs nekeičiau niekada. Keičiau savo gyvenimą, mane supantį pasaulį, o štai jie pakeitė mane.
Siekiant valdyti vykstančias permainas, sutarti su savimi, plečiant sąmoningumą, manau, atrama man buvo stipri valia, griežta disciplina, mąstymas ir intuicija. Pokyčiams mane įkvėpė nevaržoma pasirinkimų laisvė. Juk viskas, ką mes turime yra mūsų pasirinkimų pasekmė. Mūsų gyvenimas – mūsų valioje.
– Su kokiais sunkumais ar iššūkiais susidūrėte? Kaip tai priėmė jūsų aplinka?
– Bene sunkiausia buvo 2010 m. kai iš naujo teko mokytis gyventi Lietuvoje. Didžiausias iššūkis išmokti atsiriboti nuo aukos vaidmens. Supraskime, pokyčių „prievartauti“ nereikia. O jeigu pokyčius pasirinkome patys, o neišprovokuoti aplinkinių, tuomet teisės būti nuskriaustais neturime. Gyvenimas yra pilnas pokyčių ir be to mes nenugyvensime šio gyvenimo.
Mano gyvenimo transformacijų laikotarpiais, aplinka reagavo bei priėmė mano virsmus įvairiai. Aš niekada nebuvau stipriai priklausomas nuo aplinkinių, todėl jų reakcijos man stiprios įtakos neturėjo.
– Jeigu dabar atsidurtumėte laikotarpyje, kai jūsų pokyčiai buvo prieš akis, bet su dabartine patirtimi, ką darytumėte kitaip?
– Sugrįžus į laiką prieš pokyčius:
1. Nepasitikėčiau tais, kurie nuolat kartoja: „Juk noriu tau tik gero“ ir netikėčiau, kartojančiais „Neturi kito pasirinkimo“.
2. Nuosekliau taikyčiau pokyčių valdymo, laimės vadybos bei wellbeing technologijas, apie kurias dabar žinau ir moku jas taikyti.
3. Labiau pasikliaučiau autoritetais.
– Kiek pokyčius reikia apgalvoti ir suplanuoti, o kiek į juos galima leistis spontaniškai?
– Rimtai įvertinkite esamą situaciją. Apgalvokite, ko realiai jums reikia, tokiu būdu įsivardinkite strateginę kryptį ir spontaniškai pradėkite. Jei pradžia sėkminga, tada imkitės detalaus (tarpinio) bei strateginio planavimo, o tuomet veiksmų. Jei pradžia nevykusi, pradėkite iš naujo, kitaip. Pokyčiai turėtų būti subrandinti. Jeigu žmogus bando keistis, bet jam nepavyksta, tuomet reiškia, kad dar ne metas. Jokia prievarta prieš save naudos neduos. Laisva valia ir lengvumu į pokyčius – tai tiesiausias kelias.
– Kur, jūsų manymu, slypi pokyčio sėkmė?
– Pokyčio sėkmė slypi suvokime, jog viskam yra savas laikas. Mėgstame klausti savęs „Ar tai, kas dabar su manimi vyksta, yra gyvenimas?“. Bet iš tikrųjų: nesvarbu, kaip ir kada mirsime. Svarbu, kaip ir kada gyvensime. Atminkime paprastą tiesą: nėra laimingo gyvenimo, yra tik laimingos dienos. Siekime, kad jų būtų kuo daugiau.
Gyvenimas yra pilnas pokyčių, tik vieni atsiranda savaime, o kitus mes pasirenkame. Tiems, kas nenori keistis, visada sakau: nesikeiskite ir pamatysite, kas atsitiks. Tik po to nekaltinkite gyvenimo už rezultatus. Atraskite savo vietą – atrasite begalybę savyje ir nepamirškite šypsotis, toks mano patarimas jums.