– Kas yra emocinis valgymas? Kaip atpažinti, kada valgome intuityviai, o kada – vedami emocijų?
– Emocinis valgymas – padidėjęs maisto suvartojimas ir elgesys, kuris yra kaip atsakas į patiriamas neigiamas emocijas. Patyrus neigiamų emocijų, kyla tam tikri jausmai, tad dalis žmonių bando juos slopinti valgydami, taip tikėdamiesi pasijusti geriau. Neigiamomis emocijomis dažniausiai įvardijamos įtampa, baimė, pyktis, nerimas, liūdesys. Dažnai emocinį valgymą sukelia ir nuobodulys. Pastarųjų metų literatūroje emocinis valgymas įvardijamas kaip atsakas į susidūrimą su stresu ar stipriomis emocijomis, kurios gali būti nebūtinai neigiamos, bet ir teigiamos (pavyzdžiui, džiaugsmas).
Emociniam valgymui būdinga, kad noras kyla staiga, dažniausiai norima tam tikrų maisto produktų (itin dažnai tai būna saldumynai, riebūs, kaloringi produktai). Suvalgomas didelis maisto kiekis, nejaučiama sotumo, po to kankina gėda, kaltė. Intuityviam valgymui būdinga tai, kad alkis kyla palaipsniui, žmonės paprastai nebūna labai išrankūs maistui, pavalgius jaučiasi sotūs, nesijaučia kalti.
– Ar emocinis valgymas priskiriamas prie kitų valgymo sutrikimų?
– Tarptautinėje ligų klasifikacijoje nėra išskiriamas emocinio valgymo sutrikimas, nes tai dar ne liga, bet su psichologiniais išgyvenimais susijusi elgesio problema. Tačiau emocinį valgymą tarptautinėje ligų klasifikacijoje galima priskirti kategorijai „Kiti valgymo sutrikimai“.
– Kada emocinis valgymas tampa destruktyvus ir pradeda kenkti žmogui?
– Kai valgoma norint „užvalgyti“ neigiamas emocijas, užuot sprendus šias emocijas sukėlusias problemas. Kadangi dažniausiai pasirenkamas kaloringas, riebus, greitai pagaminamas maistas, saldumynai, tai gali sukelti virškinamojo trakto sutrikimus ir nutukimą.
Emocinis valgymas dažnai būna susijęs su socialiniu nerimu – tai nuolatinė ar beveik nuolatinė viešų situacijų baimė. Žmonės, jaučiantys socialinį nerimą, gali būti linkę šį jausmą slopinti valgydami, dėl to didėja svoris. Antsvorio turintys žmonės dar blogiau jaučiasi socialinėse situacijose, nes jau ir prie taip nuolat lydinčio nerimo, nepakankamos savivertės dar prisideda pablogėjęs savęs vertinimas dėl išvaizdos pokyčių.
Jei emocinio valgymo elgesys yra dažnas, yra nemaža tikimybė susirgti nervine bulimija ar nervine anoreksija.
– Kokie aplinkos veiksniai skatina emocinį valgymą?
– Dažniausiai matome, kad mūsų dabartinių problemų priežastys glūdi vaikystėje. Paprastai dėl kūdikystėje ar vaikystėje patirtų traumų skaudžiau reaguojame į gyvenimo iššūkius. Tos traumos dažnai net neįsisąmonintos, pamirštos, nustumtos giliai į pasąmonę, tačiau jos veikia mus, daro stiprią įtaką suaugus.
Kiekviename mūsų gyvena ir vaikiškoji mūsų dalis, kuri pradeda dominuoti, kai susergame (juk taip gera, kai artimas žmogus į lovą atneša karštos arbatos, pasirūpina mumis), kai nesiseka (kažkas paguodžia, paskatina). Jei mažą vaiką kas nors stipriai nuskriaudžia, įskaudina, nepaguodžia, jo dalis nustoja vystytis tame amžiuje, kai įvyko trauma. Tuomet ir žmogui užaugus jo viduje gyvena nelaimingas vaikas, kuris traumą primenančiomis aplinkybėmis (nebūtinai turi nutikti panašus įvykis, tai gali būti panaši išgyvenama emocija) pradeda dominuoti, ir suaugęs žmogus ima elgtis kaip mažas vaikas.
Valgymo problemų (taip pat piktnaudžiavimo alkoholiu, rūkantys) turintys žmonės siekia patirti malonumą oraliniu (per burną) būdu. Tai gali reikšti, kad trauma galėjo būti labai ankstyva, dar kūdikystėje, nes tuomet pagrindinė teigiama emocija buvo gaunamas pasitenkinimas per burną – maistas.
Suaugusiam žmogui patyrus neigiamų emocijų, jis pradeda elgtis kaip tas kūdikis – pavalgyti ir valgant nusiraminti bei patirti malonumą. Pasitaiko, kad tėvai, nežinodami, ką daryti, neturėdami noro ar laiko išsiaiškinti priežastį, kai vaikas verkia, yra nelaimingas, pasiūlo pavalgyti. Susiformuoja įprotis liūdesį, nerimą, kitas neigiamas emocijas nuslopinti maistu.
Dar vienas emocinio valgymo kaltininkas yra patiriamas stresas. Bandydami visur spėti, įveikti neįveikiamus sau iškeltus tikslus, žmonės patiria stresą – tuomet išsiskiria hormonas kortizolis. Jis sukelia riebaus, saldaus ar sūraus maisto potraukį, o ėmus valgyti mažėja įtampa, gerėja nuotaika.
Dažnai užkandžiaujama bandant atsikratyti nuobodulio, vidinės tuštumos jausmo.
– Kaip galima atsikratyti emocinio valgymo?
– Reikėtų suprasti, kokie veiksniai sukelia emocinį valgymą. Tačiau tai nėra lengva, nes dažniausiai toks elgesys jau seniai yra tapęs įpročiu. Net ir supratus priežastis keisti elgesį nėra lengva. Reikėtų rasti tinkamesnius būdus nusiraminti. Prieš atidarant šaldytuvą, pabandyti suprasti, ar tai tikrai fiziologinis alkis, ar mus užplūdo jausmas, kurio jausti nenorime. Galima ramiai pakvėpuoti, paskaityti knygą, paklausyti muzikos, pabendrauti su artimu žmogumi, išeiti pasivaikščioti, pasportuoti, atsipalaiduoti, pamedituoti – kiekvienas galime rasti tai, kas mums geriausiai tinka.
Rekomenduočiau konsultuotis su gydytoju dietologu, valgyti rekomenduotą maistą tam tikromis valandomis, atsisakyti užkandžiavimų. Svarbu suprasti, kad kalbama ne apie kokios nors dietos laikymąsi, kol nukris tam tikras kiekis kilogramų, bet apie gyvenimo būdo keitimą.
Na, o esamas emocines problemas geriausia spręsti padedant specialistui – psichologui arba psichoterapeutui.
– Kokie yra emocinio valgymo padariniai?
– Dažna emocinio valgymo pasekmė – nutukimas, o jis lemia gyvenimo kokybės blogėjimą, somatinių ligų vystymąsi (širdies ir kraujagyslių, cukrinio diabeto, sąnarių). Emocinio valgymo elgesys dažnai susijęs su nervinės bulimijos ar anoreksijos išsivystymu, o šie sutrikimai sukelia dar sunkesnius padarinius: persivalgymo priepuolius, vėmimą, dietų laikymąsi iki visiško išsekimo ir pan.
– Ką galima patarti žmogui, kuris susiduria su emociniu valgymu?
– Patarčiau nebėgti nuo savo emocijų. Gal jos ir ne visuomet malonios, bet tai tik emocijos, signalizuojančios mums, kad kažkas negerai mūsų viduje, jos neužpuls mūsų, nepaskandins (nors kartais gal taip atrodo), pabandykime suprasti savo jausmus. Pabandykite užsiimti kuo nors kitu, užuot ieškoję maisto. Jei pačiam sunku susigaudyti savyje, savo jausmuose, sunku keisti elgesį, geriausia kreiptis į specialistą – psichoterapeutą.