„Niekada nebuvau nei per liekna, nei per stambi, bet visą laiką save griaužiau, kad esu labai negraži, labai netinkama, vilkėdavau laisvus drabužius ir visą laiką visko bijojau, kol galiausiai susirgau depresija, priaugau labai daug svorio ir supratau, ką gyvenime reiškia NENORĖTI. Tad kas psichologiškai yra geriau – kentėti ir būti lieknai ar kartais kažką nesveiko suvalgyti, bet turėti antsvorio?“ – klausia šios laidos vedėja Erika Vitulskienė.
„Gerai yra kartais nukrypti į šoną, bet svarbu neapsiriboti vienu emocijų reguliavimo būdu – kad tas saldainis netaptų vieninteliu laimės šaltiniu. Juk pokalbis su drauge, geras filmas ar sportas taip pat atneša daug laimės ir pozityvių emocijų gyvenime“, – sako psichologė.
Dietologė skuba paantrinti: „Išties tam pritariu. Tarp mano pacientų yra nemažai vadinamųjų emocinių valgytojų, kurie savo emocijas slopina būtent per maistą. Kartais tai daro net to nesuprasdami. Taip nutinka, kad įtemptoje dienoje lekiame, skubame ir vienintelis malonumas tampa maistas.“
Kaip tuo metu save pagauti už rankos ir sukontroliuoti?
Anot dietologės, čia jau reikalinga multidisciplininė komanda. Bet čia yra dar vienas dalykas – ar iš pradžių padidėja svoris ir susergama depresija, ar visgi atvirkščiai – iš pradžių susergama depresija, o tuomet padidėja svoris. Konkretaus atsakymo nėra, bet faktas tas, kad tai – glaudžiai susiję dalykai.
Tuo tarpu tinklaraštininkė Aistė papasakojo, kaip prasidėjo jos kelionė metant svorį.
„Tinklaraštis „Veidrodėli, veidrodėli“ buvo mano viešas pažadas, kai jau svorio metimo procese buvo viskas išbandyta. Sportas, įvairios dietos ir tuomet atėjęs suvokimas – man nepavyksta. Didelė nutukusių žmonių problema – kad jie kovoja su maistu ir nuolatos pralaimi, kas psichologiškai yra labai sunku. O galiausiai pasidariau skrandžio mažinimo operaciją. Man juokinga, kai klausia, kaip tam pasiryžau. Pavyzdžiui, jei gydytojas rekomenduoja traukti dantį – juk imi ir pasiryžti“, – laidoje pasakojo Aistė.
Kaip žmogui, pradedančiam mesti svorį, nepalūžti ir atsilaikyti?
Anot psichologės, pirmiausia reikia pasidaryti namų darbus – viską fiksuoti dienoraštyje: ką valgau, kada valgau ir... su kokia emocija. Ir taip, labai dažnai mes valgome ne dėl to, kad esame alkani, bet yra sukilusios emocijos. Mes liūdime, pykstame, bet tai nereiškia, kad tą liūdesį reikia „suvalgyti“.
„Iš medicininės pusės, žmogus, kuris serga nutukimu, turi sutrikusį alkio jausmą, nes sutrikę alkio hormonai“, – laidoje sakė dietologė.