Moterys vis dar turi kovoti dėl dalyvavimo valstybės kūrime
1918 m. vasario 17 d. Kaune įvyko moterų mitingas, kuriame aiškiai pasisakyta, kodėl moterys nori būti įtrauktos į Lietuvos tarybą, LRT radijui sako moterų judėjimus tyrinėjanti istorikė prof. Virginija Jurėnienė. Anot jos, tai nusakyti nėra lengva: „Turime kalbėti apie visą Lietuvos tarybos, įkurtos 1917 m. rugsėjį, veiklą. Kodėl į tai nebuvo įtrauktos moterys? Situacija sudėtinga, nes visos aktyvios moterų organizacijos buvo pasitraukusios į Rusiją. To priežastis buvo 1915 m. kaizerinės Vokietijos įvykdyta Lietuvos okupacija.“
Tačiau, anot pašnekovės, ir Lietuvoje buvo likusių aktyvių moterų, tarp kurių – Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. „Turime žinoti, kad tai moteris, įkūrusi draugiją „Žiburėlis“. Tai buvo pirmoji filantropinė organizacija, sušelpusi ne vieną signatarą. Taigi 1918 m. mitingas vyko tam, kad moterys pasakytų turinčios būti tarp tų, kurie valdo valstybę“, – aiškina V. Jurėnienė.
Laima Kreivytė teigia, kad žinios apie istorines moteris labai įkvepia, o moterų reikalavimai, išreikšti prieš šimtą metų, aktualūs ir šiandien: „Visuomenėje mūsų, moterų, daugiau nei pusė, tačiau vis dar turime kelti klausimą dėl dalyvavimo valstybės kūrime. Vis dar gyvename vyraujant šlubai proporcijai, kai vienam vyrui tenka trys ar keturios moterys. Diskusijose matome, kad visuomet dalyvauja keli vyrai ir kokia viena moteris.“
L. Kreivytė kelia klausimą, kas turi atsitikti, kas jos minėtos proporcijos imtų badyti akis. „Reikia įsileisti moteris, bet ne dėl skaičiaus ar vaizdo, o todėl, kad per pastaruosius šimtą metų jos taip išsilavino, kad dabar tokių puikių moterų daugiau nei vyrų. Kiekvienoje srityje yra daug puikių specialisčių“, – tikina menotyrininkė.
Viskas gerai tik tada, kai nekeliami klausimai
Pasak L. Kreivytės, per pastaruosius šimtą metų vyrų ir moterų lygybė taip ir nepasiekta: „Negerai, jei tokį šlubčiojantį valstybės kūną norime turėti dar šimtą metų. Atėjo laikas visose srityje, bet kokioje organizacijoje, pinigų skirstymo komitete iškelti klausimą – o kur mūsų kolegės moterys? Kodėl jų tik viena ar dvi? Vos tik šis klausimas nustojamas kelti, viskas savaime ir išnyksta.“
V. Jurėnienė teigia, kad šiais metais išleisti pašto ženklai su moterų atvaizdais įrodo, kad veiklių moterų buvo ne viena ir ne dvi, o dešimtys. „Anksčiau galvota, kad Lietuvoje nebuvo moterų judėjimo, bet tik todėl, kad jis nebuvo itin sufražistinis ar išsiskiriantis. Jei žvelgtume į XIX a. ir moterų judėjimo pirmuosius žingsnius, matytume, kad tai suaugę su tautiniu judėjimu ir pan.“, – sako pašnekovė.
L. Kreivytė tvirtina, kad lygiavertį išsilavinimą moterys įgavo ne taip ir seniai: „Virginia Woolf rašė be vyro palydos negalinti nueiti ne tik į barą, bet net į biblioteką. Tai, kad XX a. atsirado daugiau teisių moterims, yra labai trumpas laikas, palyginus su tūkstančiais patriarchato metų. Šiuolaikiškai valstybei nurašyti moterį yra per didelė prabanga, nes yra puikių specialisčių, genialių moterų. Tik tuomet, kai nekeli klausimo apie moteris, atrodo, kad viskas gerai.“