Artėjant vasario 29 dieną vyksiančiai ketvirtajai pokyčių konferencijai „Išdrįsk pradėti 2020. Šiandien“, keturis konferencijos Socialinės pokyčių erdvės dalyvius – Rugilę Butkevičiūtę, Tim Van Wijk, Dovilę Urbanavičienę ir Kamal Ahamada – pakvietėme pasidalinti savo istorijomis, kaip jie prisideda prie žmogaus teisių, socialinės integracijos, švietimo bei kitų aktualių ir šiandien rūpimų pokyčių Lietuvoje, rašoma pranešime spaudai.
Rugilė Butkevičiūtė: smurto artimoje aplinkoje priežastis - lyčių nelygybė
Moterų informacijos centro teisininkė, programų vadovė ir lektorė Rugilė Butkevičiūtė jau 10 metų dirba lyčių lygybės ir smurto prieš moteris mažinimo srityse.
„Nuo pat mažens matant diskriminaciją dėl lyties, socialinės padėties, rasės, religijos bei kitų priežasčių man būdavo labai pikta. Galvodavau, kodėl mums taip norisi dusinti žmones, kišant juos į savo pačių sukurtas dėžutes. Močiutė, turėjusi du aukštuosius diplomus ir dėl savo idėjų ištremta į Sibirą bei mama, užauginusi mus su sese, buvo stiprių moterų pavyzdys“, – apie įkvėpimą padėti kitoms moterims nebijoti būti savimi ir reikalauti to, kas joms teisėtai priklauso, pasakoja Rugilė.
Dar studijų metais pamačiusi, jog Moterų informacijos centras ieško savanorių teisininkų, ji susidomėjo, praėjo atranką ir pradėjo teikti nemokamas teisines konsultacijas moterims. Būsimai teisininkei pasirodė prasminga prisijungti prie organizacijos, kuriančios pasaulį, kuriame nei viena moteris ir vyras nesusiduria su diskriminacija dėl savo lyties.
„Kaip šiandien prisimenu savo pirmąją konsultaciją, kurios metu santuoką nutraukti norėjusi moteris pasakojo, kaip jos sutuoktinis prieš ją be perstojo smurtavo dvi dienas. Tuo metu kilo daug klausimų, siekdama rasti atsakymus į juos pradėjau gilintis ir supratau, jog viena pagrindinių smurto artimoje aplinkoje priežasčių – lyčių nelygybė. – Prisiminimais dalinasi Rugilė Butkevičiūtė – Berniukus nuo mažens ugdome būti lyderiais, siekti valdyti, nerodyti emocijų, nebent tai būtų pyktis ar agresija. Tuo tarpu mergaites mokome būti paklusniomis, nuolankiomis, puoselėti ir saugoti savo šeimą, bet kokia kaina. Pasaulio banko duomenimis, smurtas prieš moteris, 15–44 m. moterų tarpe, sukelia didesnę negalią ir nusineša daugiau jų gyvybių nei vėžys, eismo nelaimės, maliarija ir karas kartu sudėjus. Manau šie skaičiai yra geriausia motyvacija tęsti darbus toliau“.
Pašnekovė įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus gyvendamas saugioje aplinkoje gali pasiekti savo tikslų ir svajonių. Buvimas visuomenėje, jos manymu, yra mūsų galia ir silpnybė viename. Iš vienos pusės dažnai esame linkę pasislėpti po žodžiu „visuomenė“, atskirdami save nuo jos ir taip pateisindami pokyčių trūkumą.
„Turime suprasti, jog visuomenė tai – aš, ir kiekvienas mano asmeninis pokytis kartu – ir visuomenės pokytis. Jei šiandien paskatinsime mažą mergaitę ar berniuką siekti savo svajonių, nepaisant lyčių stereotipų, augdami jie savo pavyzdžiu įkvėps kitus, – neabejoja lektorė. – Jei pateiksime skundą dėl seksistinės reklamos gatvėje ar diskriminacinių klausimų darbo pokalbio metu, prisidėsime prie netolerancijos tokiems dalykams sklaidos“.
Rugilė Butkevičiūtė tiki ir vadovaujasi mintimi, kad visi, net ir mažiausi mūsų darbai daro įtaką visuomenės, kaip vieningos ląstelės, kaitai ir tik nuo mūsų priklauso, ar ji evoliucionuos, stovės vietoje ar degraduos.
Tim van Wijk: parodykime žmonėms su negalia, ką jie sugeba
Restorano Vilniuje „Pirmas blynas“ įkūrėjo manymu, kiekvienas asmuo užima vertingą vietą šiame pasaulyje, ir kad mūsų atsakomybė būtų padėti rasti kiekvienam žmogui tinkamiausią vietą tobulėti. Tim van Wijk – olandas, 2011 m. įgijęs socialinio darbuotojo profesiją Hagos (Nyderlandai) taikomųjų mokslų universitete, 5 metus dirbo su neįgaliaisiais savo gimtojoje šalyje. Meilė atvedė į Lietuvą, kur jis nutarė prisidėti prie Lietuvos neįgalių žmonių integracijos į darbo rinką. 2018 metais įkurtame socialiniame versle – restorane „Pirmas blynas“ dirba negalią turintys asmenys.
Ši veikla jiems ne tik padeda atsiskleisti, geriau įsilieti į visuomenę, bet ir suteikia įgūdžių, kurie padės lengviau rasti mėgstamą darbą ateityje. Timas pastebėjo, kad Lietuvoje neįgaliesiems integruotis visuomenėje yra sunku. Neįgalūs žmonės čia tarsi neegzistuoja. Jų nepamatysi gatvėje, kine ar kur kitur.
„Tai lyg užburtas ratas, dėl kurio negalią turintiems žmonėms beveik neįmanoma integruotis į normalų gyvenimą. Jie nėra priimami visuomenėje, žmonės nežino kaip į juos reaguoti, kaip bendrauti, todėl pasirenka geriau jų nematyti. Dėl šios priežasties neįgaliesiems sunku rasti darbą, – pastebėjimais dalinasi pašnekovas. – Jei neturite darbo – neturite pinigų, todėl esate priversti sėdėti namuose. Negalite eiti į barą, kiną, ar į kitą vietą, kur yra galimybė išleisti uždirbtus pinigus. Neįgaliuosius retai pamatysi šiose vietose. Visuomenė nematydama jų negalės prie jų priprasti. Iš tokio užburto rato bus dar sunkiau ištrūkti“.
Restorane darbuotojai gali ne tik parodyti kiekvienam lankytojui savo darbo įgūdžius, bet ir tapti finansiškai nepriklausomais, kad po darbo galėtų eiti apsipirkti, daugiau būtų matomi visuomenėje, ir galiausiai sulaužytų nusistovėjusius stereotipus apie neįgaliuosius.
Timas van Wijk tikras, kad jei tik mes suteiktume šansą, galimybę pabandyti ir parodyti neįgaliems žmonėms ką jie sugeba, jie gali mus nustebinti savo sugebėjimu padaryti daug daugiau, nei mes ar jų tėvai iš jų tikisi ar netgi tai, ką jie patys apie save galvoja. Žmonėms, kurie abejoja, kad jų vienų veiksmai gali kažkam daryti įtaką ir pakeisti, jaunas vyras pataria prisiminti patarlę: „Kiekvienas, kuris galvoja esantis per mažas ką nors pakeisti, niekada nebandė užmigti kambaryje kartu su uodu“.
Dovilė Urbanavičienė: inovatyvus švietimas gerina gyvenimo kokybę
„Miško mokyklos“ įkūrėja, darnaus vystymo magistrė, tarptautinių švietimo projektų koordinatorė Dovilė Urbanavičienė prisimena, kad viskas prasidėjo nuo dar mokyklos laikais siekto mokyklos tobulinimo, įvairių jaunimo projektų, kurie pačiai davė tiek daug patirčių.
„Atsimenu kaip mokėmės su klasiokėmis, tai buvo praktinis ir pačių inicijuotas mokymasis ir išliko iki šių dienų. Šypseną dažnai kelia prisiminimas, kaip su klasioke Druskininkų miestelyje apsimetinėdavome užsienietėmis ir žmones kalbindavome angliškai, o tada buvome 16-os metų panelės“, – šypsodamasi prisiminimais dalinasi Dovilė.
Moteris įsitikinusi, kad švietimas – gyvenimo dalis, kurios kaita yra privaloma, besikeičiant žmonių gyvenimams, socialinėms, ekonominėms, geopolitinėms normoms. Mokyklos idėja yra žengti pirmyn su kitais socialiniais pokyčiais, taip atliepiant inovatyvaus švietimo poreikį. Inovatyvumas nėra tik laukas, tai kitoks bendravimo ir mokymosi stilius, gyvenimo būdas bei gyvenimo kokybės supratimas.
„Gal skamba kiek utopiškai, bet džiaugiamės mokymusi drauge, o ne pasiekimais. Vertiname kokybę ir paprastumą, o ne prabangą. Mokomės visi drauge būti laimingais ir turtingais gėriu bei patirtimis“, – pasiekimais dalinasi tarptautinių švietimo projektų koordinatorė.
Mintimis nusikeldama į praeitį prieš 6 metus, kai viskas prasidėjo, Dovilė pirmiausia atkreipia dėmesį į to laiko savo apmąstymus, ieškojimus, kas ją labiausiai džiugina gyvenime, kylantį norą gyventi darant būtent tai.
„Savęs pažinimas ir veiklumas – du dalykai, kurie veda į pokyčius. Jie man padeda žinoti, kokia veikla mane motyvuoja, suprasti ką ir kodėl darau. Tada galiu dirbti nesustodama, nuolat ir visur, nes tai nebe darbas, o tiesiog geras gyvenimas“, – savo sėkmės formulę atskleidžia Dovilė Urbanavičienė.
Kamal Ahamada: švietimas gali padėti suprasti pasaulį ir jo sudėtingumą
Neformaliojo švietimo pedagogas, Postkolonijinių studijų ir Kritinių rasių teorijos akademikas Kamal Ahamada, organizuodamas paskaitas ir seminarus organizacijoms ir įstaigoms, bei rengdamas viešas paskaitas, prieinamas visiems, stengiasi ugdyti sąmoningumą rasinėms, socialinėms ir politinėms temoms.
„Aš esu pedagogas, todėl, kad ir ko mokau, stengiuosi įtraukti tai, ko dažnai nesugeba įgyvendinti pasaulinės švietimo sistemos: socialinių įgūdžių, kūrybiškumo, emocinės savijautos, kultūrinio jautrumo, žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumo ugdymui ir t.t.“, – savo darbo metodika dalinasi pašnekovas.
Kartu su savo žmona sukūręs nepelno siekiantį švietimo tinklą „M.A.D projektas“ ir pasitelkdamas kelionėse Viduriniuose Rytuose, Pietryčių Azijoje ir Afrikoje surinkta informacija, vyras išvystė edukacinę programą, skirtą nagrinėti tokias temas kaip žmogaus teisių pažeidimai, aktyvizmas bei revoliuciniai judėjimai per meno ir kultūros išraiškas.
Paklausus, kas visgi skatina ir veda akademiką į priekį, išgirstame nuoširdų atsakymą: „Visa tai apie meilę žmonijai – radikalią meilę. Angela Davis yra sakiusi, kad radikali meilė yra radikalus rūpinimasis savimi. Tai taip pat yra radikalus įsipareigojimas panaikinti socialinę ir politinę neteisybę. Visi esame gimę turėdami teisingumo jausmą. Kai kurie iš mūsų dėl savo auklėjimo, įsitikinimų ir gyvenimiškos patirties turi daugiau nei kiti. Tai paaiškina, kodėl dauguma revoliucinių judėjimų, nuo Arabų pavasario iki Geltonųjų liemenių Prancūzijoje, prasidėjo nuo raginimų moterims veikti. Mano paskaitose moterų lankosi nedaug, vien todėl, kad jos yra pirmoji ir pagrindinė grupė, kuriai didelę įtaką daro socialinė, rasinė ir ekonominė nelygybė. Šiame neramumų pasaulyje svarbu rūpintis savimi fiziškai ir psichologiškai, svarbu, kad visuomenė pradėtų tikrąjį gijimo procesą, kuriuo bus atkreiptas dėmesys į mūsų tamsią praeitį ir šiuolaikinius žiaurumus, kad galiausiai galėtume atkurti ekonominį, rasinį, socialinį ir lyčių teisingumą“.