Ch. André vienas pirmųjų medicinoje ėmė taikyti meditaciją. Jo siūlomas metodas – sąmoningumo meditacija, kurios tikslas – ne ką nors pasiekti, o tiesiog būti savaime čia, kur esame, ir leisti pasauliui būti tokiam, koks jis yra šią akimirką. Praktikuodami mes sąmoningai suvokiame savo kvėpavimą, mintis, emocijas, faktą, kad esame gyvi.
Knyga „Trijų minučių meditacija“ – nuoširdūs profesionalo pamokymai, kaip medituoti. Knygoje – 40 tekstų, kurie suteiks įkvėpimo žvelgti į save ir pasaulį su meile, ir pratimai, kuriuos galėsite atlikti kasdien. Jeigu jau medituojate, jie atgaivins jūsų asmeninę praktiką.
Kviečiame susipažinti su knyga ir paskaityti ištrauką.
Ką atskleidžia meditacijos tyrimai
Meditacijos nauda sveikatai – įvairiopa. Ji daro teigiamą biologinį poveikį, stiprina imunitetą, slopina uždegimus, rodos, stabdo ląstelių senėjimą, keičia su stresu siejamų genų ekspresiją... Tai svarbu, nes ne visi sveikatą lemiantys veiksniai priklauso nuo mūsų pačių (genetika, oro, aplinkos, vandens ar maisto švarumas ar užterštumas). O kiti dalykai – mūsų valioje: mankšta, mityba ir meditacija!
Kita betarpiška šios praktikos teikiama nauda – pastovus dėmesingumas: dėmesingumas yra būtina savybė, užtikrinanti bent minimalų mūsų veiksmų ir minčių tęstinumą, gerinanti mąstymą (vadinamąją koncentraciją).
Tačiau į mūsų gebėjimą susikoncentruoti kėsinasi šiuolaikinė aplinka, kuri mus atakuoja be paliovos: pertrūkiais, įtampa, stimuliavimais, primygtiniais raginimais iš ekranų, reklamų, vartotojų visuomenės...
Pritrūkę savikontrolės, mes dažniausiai pasiduodame stimulams, raginimams ir kitoms pagundoms. Nekiltų bėdų, jeigu gyventume natūralioje aplinkoje, kur jų retai pasitaiko. Bet šiuolaikinė mūsų aplinka yra dirbtinė, ją kuria stambios, pelno besivaikančios įmonės, sukeldamos mums nesuskaičiuojamą daugybę impulsų, o mes juos laikome tikraisiais savo poreikiais. Iš tiesų jie atspindi tik tų įmonių akcininkų poreikį dar labiau turtėti.
Meditacija yra ir būdas labiau pažinti save: medituodami išmokstame atidžiau į save pažvelgti ir suprasti, kaip veikia mūsų sąmonė; aiškiau matyti, kaip atsiranda ir išnyksta mintys ir emocijos, kokią įtaką jos daro mums, mūsų elgesiui, mūsų paskatoms. Tai labai svarbu, nes daugelį kančių sukeliame sau patys!
Gyvenimas parūpina nemalonumų, bet mes dar pridedame dozę savo liguistų apmąstymų, nerimo, nevilties... Padvigubiname kančią. Meditacija mums leidžia pamatyti, kaip protas atsiriboja nuo tikrovės ir persikelia į svarstymų virtualybę. Ji padeda grįžti prie realių problemų, tik realių, be priemaišų.
Sąmoningumo meditacijos nauda emocinei pusiausvyrai palaikyti taip pat įrodyta: palengva žmonėms pradeda mažėti negatyvių emocijų ir daugėti pozityvių. Nuostabu, nes medituojantieji nemokomi valios pastangomis patirti mažiau negatyvių ir daugiau pozityvių emocijų. Tačiau jeigu mes sąmoningai gyvename, sąmoningai patiriame laimę ir taip pat išgyvename nelaimę, mes natūraliai atkuriame pusiausvyrą.
Tai svarbu, nes mūsų smegenys linkusios privilegijuoti veiksmą, o ne mąstymą (net maloniais momentais – užuot mėgavusis jais, linkstama peršokti prie kitos akimirkos). Be to, mūsų smegenys turi polinkį suteikti išskirtinumą negatyvui (spręsti problemas), o ne pozityvui (žavėtis ir mėgautis gražiais dalykais).
Meditacija taip pat naudinga ir tuo, kad ugdo gebėjimą klausytis ir gerina tarpusavio santykius, nes sąmoningai lavindami atidumą išmokstame iš tikrųjų klausytis kito, neteisdami, neruošdami mintyse atsakymų.
Tai svarbu, nes dėl savo bendravimo įpročių kartais sugadiname susitikimus: norime įveikti kitus, užuot stengęsi suprasti, nes mus dažnai spaudžia laikas, mes nerimaujame dėl efektyvumo, paknopstom puolame prie reikalo. Bet žmonių santykiai negali sklandžiai megztis tokiomis sąlygomis. Čia, kaip ir visur kur, reikia lėtumo ir imlumo.
Baigiant šį ilgą meditacijos privalumų sąrašą akivaizdu, kad didžiausias iš jų – sąmoninga savęs ir pasaulio pajauta: sąmoningumo meditacija yra daug daugiau nei paprastas būdas mūsų mąstymo, emociniams ir elgesio rezultatams gerinti (nors tai jau savaime gerai).
Ji priskirtina globalesniam ir pažangesniam gyvenimo būdui, kuris keičia mūsų santykį su savimi ir pasauliu. Tai būdas puoselėti dvasingumą, tą savasties dalį, kuri niekaip nepaklūsta logikai, proto taisyklėms, tam, ką nelengva išreikšti žodžiais. Dvasingumas – tai sielos gyvenimas. Tik sielai atsiveria visa tai, ką sunkiai perpranta protas ir perteikia žodžiai: gyvenimas ir mirtis, anapusybė, begalybė, visata, kūryba...
Dvasingumas gali būti pasaulietinis arba religinės praktikos dalis. Dalai Lama yra sakęs: „Galime gyventi be arbatos, bet ne be vandens; lygiai kaip ir galime apsieiti be religijos, bet neapsieisime be dvasingumo.“ Be dvasingumo mes nebe žmonės, mes – mašinos.
Kaip medituoti
Sąmoningumo meditacijos pagrindas – dabarties momento suvokimas. Intensyvus, atidus, kai aiškiai suvokiama ir nesipriešinama.
Pradėti, pabandyti medituoti – labai paprasta. Pamėginkite dabar pat: stebėkite, ką patiriate šią akimirką, nesistengdami nieko keisti: kvėpavimą, kūną, garsus, visus pojūčius, mintis...
Viso pasaulio meditavimo mokytojai primygtinai pabrėžia pozų svarbą: laikysena palengvina pasinėrimą į meditacijos būseną. Pačios būsenos nereikia priverstinai skatinti, tiesiog reikia pasiruošti taip, kad ji apimtų. Yra dvi svarbiausios pozos – viena kūno, kita – sielos.
Kalbant apie laikyseną, turima omenyje – atsisėsti tiesia nugara, ištiesinti pečius, pėdas padėti ant grindų, o rankas – ant šlaunų. Akys gali būti užmerktos arba primerktos, kai kam patinka medituoti atsimerkus.
Dar yra proto poza: nieko nekalbi, nenori, nerūšiuoji. Tiesiog būni sąmoningas, viską priimi, viską stebi. Tai nėra lengva, nes neįprasta! Paprastai mes stengiamės pasiekti rezultatą, jausti malonius dalykus ir atsikratyti nemalonių. Sąmoningai medituojant elgiamasi kitaip. Mes priimame ir ramiai stebime visa, kas vyksta, kas yra. Pastangos nukreiptos ne į kontrolę, o į esatį.
Tuomet pradedamas meditacijos pratimas. Jį sudaro keturi etapai, paskutinis – pasirenkamasis.
Pirmas etapas – nutraukti bet kokią veiklą ir atsisėsti. Tai mums nėra lengva, nes paprastai mes ką nors veikiame arba pramogaujame, bet visai nesame pasirengę nieko neveikti. Neveikla nėra nei apsnūdimas, nei suglebimas: žinoma, mes nieko nedarome, bet tai darome puikiai!
Filosofas André Comte’as-Sponville’is, praktikuojantis dzadzeną, juokauja, kad dzeno meditacijos menas – „neveikti nieko, bet iš esmės“. Medituodami būdraujame, jaučiame, stebime... Veiksmai ir sprendimai ateis, bet paskui.
Antras etapas – sutelkti dėmesį į kvėpavimą. Kodėl? Nes prieš pradėdami meditacijos pratimus mes paprastai būname išsiblaškę arba susirūpinę. Be to, meditacija dažnai rungiasi su kitomis veiklomis – vos prisėdus suima stiprus noras pakilti ir nuveikti ką nors kita, kas tuo metu ateina į galvą, nes esame linkę manyti (kone visada klaidingai), kad tai skubiau.
Kodėl į kvėpavimą? Nes sunku išlaikyti dėmesį, nukreiptą į ką nors nejudama: Soto dzene ištisas valandas medituojama priešais baltą dodžio sieną, ir, sakau, pradedantiesiems tai nėra lengva! Atvirkščiai – dėmesį išlaikyti lengviau, kai jis nukreiptas į judantį objektą (panašų į tuos, kurie juda televizoriaus ekrane ar internete); jis vadinamas „judančiu taikiniu“. Puikus judantis taikinys – mūsų kvėpavimas, visuomet ramus, visuomet čia, su mumis...
Dėmesio! – kalbu apie tai, kad reikia jausti kvėpavimą, o ne galvoti apie jį. Be to, turite įgusti daryti pratimą ilgai išlaikydami dėmesį, o jeigu mintys nukrypsta, jas vėl sutelkti į kvėpavimą. Nuklysti mintimis yra normalu: mūsų protas audžia mintis kaip plaučiai kvėpavimą. Mes siekiame ne išvalyti protą, bet suvokti, kad jis turi polinkį klaidžioti ir nusivilioti mus į tas klajones...
Trečias etapas – išplėsti sąmonės erdvę. Sutelkę dėmesį, stengiamės atverti sąmonės erdvę kuo plačiau ir pereiti į tokią jos būseną, kuri vadinama atvirąja arba neturinčia objekto. Tai sąmonės būsena, kurios mes paprastai, bet intensyviai esame pasaulyje ir kurią mums leidžia patirti kvėpavimas, kūnas, garsai, mintys, emocijos ir visi tie pojūčiai, kurie priplūsta ir atslūgsta...
Kaskart suvokę, kad sąmonę kažkas varžo (mintys, kūno pojūčiai, nemalonūs ar malonūs garsai), mes priimame tai, bet palengva – ir reguliariai – nukreipiame dėmesį į kitus dalykus: sąmoningai juntamą kvėpavimą, kūną, garsus, suvokimą, kad mintys plūsta nepaliaujamai.
Jeigu protas vėl įsitraukia į sūkurį, vėl reikia atverti sąmonės erdvę ir taip toliau. Buvimas nieko nelaukiant ir neturint tikslo – tai sąmoningumo meditacija. Galime ties tuo ir sustoti. Ši būsena jau yra vaisinga, suteikianti sveikatos ir aiškumo. Bet galime žengti dar toliau.
Pramokti sąmoningumo meditacijos pagrindų truks tik keletą savaičių. Kaip tik todėl šis meditacijos būdas pradedantiesiems prieinamiausias ir maloniausias: tokiu būdu praktikuoti paprasta, o privalumai – bemat pajuntami. Pagilinti žinias prireiks dar kelių mėnesių.
Išsamiai susipažinus su sąmoningo dėmesingumo praktika, jūsų sąmonei lengviau skverbtis ten, kur ji nori, tyrinėti kitus meditacija pasiekiamus pasaulius: o tai – ketvirtas etapas. Susikaupdami ir atverdami sąmonę, galime nuspręsti likti čia, dabartyje (yra daug paprasčiausio sąmoningumo privalumų, visą gyvenimą galima studijuoti jo subtilybes ir turinį).
Vis dėlto šią mentalinio sąmoningumo būseną galime panaudoti ir tam tikroms savybėms – geranoriškumui, užuojautai, besąlyginei meilei – lavinti arba imtis konceptualesnių pratimų (pavyzdžiui, remdamiesi budizmo tradicija, nagrinėti susijusius reiškinius – tarpusavio priklausomybę ir nepastovumą). Šitaip prieisime meditacijos praktikos aukštesniąją stadiją, panašią į tą, kurias siūlo įvairūs tradiciniai rytiečių ir vakariečių mokymai, prie kurių prisišliejame, jeigu žengdami šiuo keliu siekiame pažangos.