– Kodėl daugelis esame linkę dalinti naujametinius pažadus?
– Galbūt dėl to, kad matome, jog realybė mūsų netenkina ir aiškiai suvokiame, kad kažką galime pakeisti. Tačiau problema yra tai, kad teigiamo pokyčio norime sulaukti be kryptingo darbo ir pastangų. Aiškiai suvokiame, kad galime pakeisti netenkinančią situaciją bei ką reiktų kasdien daryti, kad norimas pokytis įvyktų, tik gaila, kad prasidėjus naujiems metams neįvyksta nieko naujo, nes mes tokie patys ateiname į tuos naujus metus.
– Ar apskritai galime prasidedančius metus vertinti kaip naują pradžią?
– Manau, kad su naujomis pradžiomis nereikėtų „užsižaisti“. Mes negalime gauti naujos pradžios, nes kiekvienas turime savo istoriją. Neįmanoma tiesiog užbrėžti brūkšnio ir pradėti nuo nulio, nes kiekvienas turime tam tikrų patirčių, pasiekimų, taip pat ir praradimų. Nauja pradžia įvyksta tada, kai priimi save su visa istorija, visais patyrimais ir bandai panašiose situacijose naujai, tau nebūdingu būdu spręsti arba reaguoti į iškilusius klausimus, ir žiūrėti ką tai keičia.
– Kaip turėti valios pažadams įgyvendinti?
– Man atrodo, kad su valia viskas būtų gerai, dažnesnė problema yra vidinio noro – kai aiškiai suvokiame, kad kažko reikia ir esame pasiryžę bet kokia kaina padaryti viską, kad tai įvyktų – trūkumas. Tik turint tokį stiprų vidinį norą įvyksta veiksmų grandinė, vedanti į pokytį. Problema ta, kad teoriškai suvokiame, jog norėtume, bet viduje dar nedegame noru. Kelias į vidinį norą eina per sąmoningumą. Čia pagelbėti gali santykis tiek su Dievu, tiek su žmonėmis. Santykis, kuriame aš klausiu, ieškau, turiu bendraminčių, su kuriais siekiu pokyčių. Santykiai yra papildomos motyvacijos šaltinis, kai susvyruoja mūsų pačių apsisprendimas, atrama, kurios galime griebtis, kai linksta mūsų kojos.
– Kodėl kitam duotą pažadą lengviau ištesėti nei pažadą sau?
– Lietuviai turime didelę baimę „ką kiti apie mus pagalvos“, o prieš save pasišiukšlinti mums nėra taip stipriai baisu. Savęs taip nebranginame arba įtikime savo pasiteisinimais, kurie leidžia mums nieko nedaryti. Prieš kitą pasikiaulinti, pavesti kitą žmogų yra nemalonu. Tai papildoma kaina, kurią turime susimokėti už susitaikymą su kažkokiais praradimais. Kito akivaizda leidžia pamatyti save tikrus, o kai liekame vieni, labai lengva pakeisti savo nuomonę. Kai būname kito (žmogaus ar Dievo) akivaizdoje, patiriame tiesą apie save. Pavyzdžiui, sėdėti vienam ir fantazuoti, koks aš esu kantrus, nėra taip sudėtinga, bet tą kantrybę rodyti santykyje su kitu jau yra tam tikras iššūkis.
– Kodėl svarbu ištesėti pažadus, duotus ne tik kitiems, bet ir sau?
– Būtų tobula, jei kiekvienas atrastume save ne kaip kažką, ką turime pataisyti, o kaip asmenį, kuris yra mums padovanotas. Krikščionybė kalba apie tai, kad kiekvienas esame padovanotas Dievo. Jei priimtume save ne kaip savaime suprantamą dalyką, bet kaip Dievo širdies nuosavybę, mūsų savivertė ir pagarba sau galėtų augti. Tuomet pagarbiau su savimi elgtumėmės, atsakingiau dalintume pažadus ir sau, ir kitiems, o davę pažadą užtikrintume, kad jis taptų veiksmu.
– Dažnai pasižadame būti geresni vaikams, daugiau laiko leisti kartu. Kodėl tai naudinga ir mums patiems?
– Laikas su vaikas yra ir laikas sau. Tame santykyje aš esu ne šiaip rūpesčių ir buitinių pareigų kamuoliukas, bet esu tėtis, mama, žmogus. Vaikai, jei su jais elgiamės pagarbiai ir norime iš jų mokytis, yra labai įžeminantis dalykas. Evangelijoje Kristus dažnai sakė: „žmonės, jei netapsime kaip vaikai, bus sunkumų“. Iš tiesų taip ir yra. Dažnai dėl savo suaugėliškumo prarandame žaismingumą, kūrybiškumą, pasitikėjimą kitais. Vaikams (jei nepažeistas santykis su tėvais) natūralu su savo problemomis eiti pas tėvus ir ten rasti nusiraminimą. Mums, suaugusiems, kažkodėl norisi vieniems tyliai išbūti, o vienatvė sunkumuose dažnai prišaukia įvairias ligas.
– Kur kreiptis pagalbos sunkiomis akimirkomis?
– Esu tikras, kad pagalba yra kiekvieno iš mūsų realybėje, panosėje, tik mes toje realybėje ne visada esame atviri, jos nepriimame, ignoruojame, bet kokia kaina norime perdaryti, suvaidinti kitaip, nei yra iš tikrųjų. Taip mes nutolstame nuo realių pokyčių ir vidinio aiškumo, kuris gali padėti kažkiek keisti tikrovę, kurioje esame. Kviečiu neignoruoti ir neišsižadėti savo realybės, bet joje išlikti žmonėmis, neskubant klijuoti etikečių „juoda“, „balta“, „gerai“, „blogai“. Gyventi bendrystėje vieniems su kitais, kol tas vidinis aiškumas bus padovanotas per įvairus įvykius ir patirtis.
– Sakoma, kad iki švenčių reikia grąžinti visas skolas? Ar kalbama ir apie moralines?
– Neįmanoma grąžinti moralinių ar emocinių skolų. Yra kas mus labai myli ir žavisi (Dievas, žmonės), turime pasistengti priimti tą meilę ir išgyventi dėkingumą. Jei mylintis kažką mums duoda, nesame skolingi, bet įpareigoti nebūti vien sugertukais – meilė, kuria nesidalijama, užrūgsta. Turime išlikti laidžiais ir skleisti meilę kitiems.
Advento laikotarpiu turbūt svarbiausia yra pripažinti realybę, kuri neatitinka mūsų lūkesčių, ir joje nesupanikuoti. Kaip tik Beatliejaus žinia yra ta, kad Dievas ateina ne į išpuoštas svetaines, kur mes pasiruošę priimti svečius, bet į urvus ir tvartus, kur mes slepiamės nuo tam tikrų pavojų ar tamsos, kurioje nedrąsu eiti pirmyn. Dievas ateina kaip tik į tas vietas, kur esame silpnesni, kad mus pastiprintų.
Kunigą kalbino ir šį pranešimą spaudai parengė Laima Samulė.