„Euroapotheca“ valdybos pirmininkė ir direktorė Raimonda Kižienė, Seimo narė Ingrida Šimonytė, karininkė kapitonė Lina Jieznienė ir „Swedbank“ personalo departamento direktorė Milda Autukaitė pasidalijo savo nuomone bei sėkmės istorijomis įrodant tiek sau, tiek visuomenei, kad norint būti geram vadovui visiškai nesvarbu, kokia yra tavo lytis – svarbiausia pasitikėti savimi, nebijoti rizikuoti ir bandyti kovoti su įsišaknijusiais lyčių vaidmenų stereotipais.
Paradoksas: politikoje moterys nepalaiko moterų
Politiko darbas daugelio žmonių akyse net ir šiais laikais dažniausiai asocijuojamas būtent su stipriu lyderiu vyru. Apie dešimtmetį politike dirbanti Seimo narė I. Šimonytė įsitikinusi, tai yra tradicijų rezultatas: „Žmonės patys nustato kontekstą, kuriame tu arba gali kažką gauti, arba ne – ir jei tu negali to gauti, tai tada reikės labai pasistengti. Tai veikia ir kalbant apie moteris tradiciškai vyrams priskiriamoje profesijoje – politikoje. Pasaulyje apskritai moterys tik neseniai įgavo politines teises, turėjome tikrai labai pasistengti, kad ne tik galėtume balsuoti, bet kad būtume tos, už kurias balsuoja. Džiugina bent tai, kad Lietuva šiuo požiūriu yra gana progresyvi šalis”.
I.Šimonytės manymu, tradiciškai politiko profesija yra asocijuojama su stipriu, kartais net griežtu vadovu, tokio įvaizdžio moterys visuomenėje priimamos vis dar nevienareikšmiškai. Be viso to, moterys siekiančios karjeros šioje srityje yra nepalaikomos netgi pačių moterų.
„Pastebėjau tendenciją, kaip moterys renkasi, kas jas atstovaus. Jei yra du kandidatai: moteris ir vyras, tai moterys dažniau balsuoja už vyrą. Manau, taip yra dėl to, jog mes vis dar manome, kad vyras yra duonpelnys, jis labiau pasirūpins, jis atsakingesnis. Tokiu stereotipu vadovaujantis ir renkame į valdžią vyrus. Liūdniausia, kad iš esmės, moterys moteris politikoje vertina blogiau negu vyrai moteris politikes“, - teigia Seimo narė.
Kultūriniai spąstai: mergaitėms – siuvinėti, berniukams - konstruoti
Politikė taip pat pastebėjo, kad koją pakiša ir tradicinis stereotipinis mergaičių auklėjimas – pavyzdžiui, mergaitė turi siuvinėti, o berniukas konstruoti, mergaitės emocingos ir jautrios, berniukai – tvirti ir ambicingi. Vėliau, jau suaugusios merginos sulaukia komentarų, kad jos rodo per daug jausmų, yra pernelyg švelnios, tad jos negali dirbti darbo, kuris tradiciškai yra siejamas su vyriškomis charakterio savybėmis.
I. Šimonytei pritarė ir kita konferencijos dalyvė Swedbank“ personalo departamento direktorė M. Autukaitė, pabrėždama, kad nors daug ką žmonės pasirenka patys, kultūriniai rėmai mums vis dar turi daug įtakos – ir ne vien tik suaugusio žmogaus mąstysenoje.
„Sociokultūrinis aspektas taip pat yra labai svarbus ir stipriai mus veikiantis dėmuo renkantis profesiją – nors iš tiesų mes daug ką pasirenkame patys. Štai pavyzdžiui, neseniai skaičiau apie tyrimą, kai vaikams į mokyklą buvo atvesti keli vyrai bei moterys ir moksleiviai turėjo atspėti, kokios yra svečių profesijos. Tyrimo rezultatai parodė, kad jau ankstyvo amžiaus vaikai mano, kad gaisrininkais negali būti moterys. Tokią mąstyseną mes sąmoningai ar nesąmoningai, tačiau perduodam ir kitoms kartoms. Taip ir atsiranda toks psichologinis reiškinys, kaip vyrų ar moterų teritorija“, - apie nuo vaikystės įsitvirtinančius lyties stereotipus kalbėjo psichologės išsilavinimą turinti M. Autukaitė.
Trūksta ne gebėjimų, o pasitikėjimo savimi
Vaistinių tinklus šešiose šalyse valdančios bendrovės valdybos pirmininkė ir direktorė R. Kižienė taip pat pasidalijo istorija apie tai, kaip jai sekėsi dirbti anksčiau tik vyriška laikytoje profesinėje srityje – finansų sektoriuje.
„Kuomet aš pradėjau dirbti banke, naujai kuriamame iždo departamente, buvau vienintelė moteris, bet ne dėl to, kad moterys buvo diskriminuojamos – moterys tiesiog tokio darbo nesirinko dėl nežinomybės. Vyrai nežinomus dalykus tiesiog renkasi drąsiau ir yra linkę labiau rizikuoti. Tą pastebiu ir dabar, ieškodama darbuotojų“, - pasakojo aukštą vadovaujančią poziciją užimanti moteris.
Jau dvidešimt metų vadovaujantį darbą dirbanti moteris sako pati niekada nejautusi diskriminacijos ar nuvertinimo dėl lyties: „Tikriausiai dėl to, kad visuomet žinojau, ko siekiu - įdomaus darbo, iššūkių, išbandymų naujose srityse. Supratau ir nuolat stiprinau savo stipriąsias puses. Ir dar - dirbau tiek pat, kiek kolegos vyrai, gal net daugiau už juos – nenorėjau jokių nuolaidų dėl to, kad esu moteris, turiu rūpintis vaikais ar panašiai”.
R. Kižienė tai pat įžvelgia ir dar vieną problemą, kuri neleidžia moterims siekti tokios karjeros, kokios jos iš tiesų norėtų: „Priimant į darbą, susiduriu su tuo, kad moterys nedrąsios, kuklesnės, ir ne dėl to, kad negali. Daugelis iš jų tikrai gali, turi kompetenciją, turi išsilavinimą, turi patirties, ambicijų, bet savimi pasitiki mažiau nei vyrai ir tai joms labiausiai trukdo įsidarbinant į aukštesnes pozicijas“.
Stereoripą laužo eidama sunkesniu keliu
Karininkė kapitonė L. Jieznienė pasirinko stereotipiškai vyrams priskiriamą pėstininko karjerą. Jauna moteris prisipažino susidūrusi su stereotipiniu požiūriu, kad moteriai čia ne vieta, tačiau dėka savo atkaklumo ir valios, karininkei pavyko jį pakeisti.
„Požiūris į vadą vyrą ir vadę moterį iš tikrųjų skiriasi, tačiau be jokios abejonės, daugiausiai per fizinę prizmę. Pavyzdžiui, prieš vyrų būrį atsistojant vadui vyrui, šauktinių akyse matosi tyli pagarba, gal net baimė, vien dėl to, kad jis vyras, neretai stambus, aukštas ar rūstaus veido. O atsistojus man: 1,65 cm ūgio, gero veido, su vos iš kuprinės kyšančiomis kojomis, daugeliui gali iškilti klausimas ar ji sugebės vadovauti, ar sugebės panešt kuprinę, ar žygio vidury nereikės tos kuprinės mums nešt?“, savo patirtimi dalijosi L. Jieznienė, pripažinusi, kad jai visada kirbėjo sulaužyti stereotipą, jog moterys negali būti geros vadės.
Kapitonė pasakoja, kad studijuojant Virdžinijos karo institute virš kareivinių kabėjo įkvepiantys žodžiai „Tu gali būti bet kuo, kuo tik pasiryši būti“. Šie žodžiai Liną privertė įtikėti, kad svarbiausi dalykai, siekiant užsibrėžto tikslo, yra motyvacija, noras dirbti, ambicijos ir dedamos pastangos.
„Daug svarbiau ne tai, kur esame dabar, o kur norime nueiti. Kokį kelią pasirinksime – priklauso nuo kiekvieno iš mūsų, tačiau eiti sunkesniu apsimoka. Ar žinote kodėl? Nes ten konkurentų mažiau. Sunkiau ar lengviau? Daugiau ar mažiau? Šilčiau ar šalčiau? Atsakymus į šiuos klausimus pasirenkame patys, bet turbūt sutiksite, kad tai visiškai nepriklauso nuo lyties. Ne nuo lyties, ūgio ar svorio priklauso, kaip mokame susitvarkyti su savimi ir savo emocijomis”, – įsitikinusi Lina Jieznienė.