Projekto autorės Rasos Dautartaitės nuomone, kalbėjimas apie šiuos sutrikimus mūsų visuomenėje vis dar išlieka tabu, tad projekto tikslas - paskatinti ir padrąsinti nerimo sutrikimą patyrusias moteris ieškoti pagalbos ir veikti bei įkvėpti ir padrąsinti viena kitą savo pavyzdžiu.
„Tuo metu, kai man labiausiai reikėjo suprasti, kas vyksta, neradau tinkamos pagalbos ir informacijos. Sunku buvo ieškoti ir skaityti, nes visi ligų požymiai atrodė tinkantys man. Apsilankiusi pas įvairius gydytojus ir neradus nieko blogo, jaučiausi ir gerai, ir blogai. Taip, man nieko nebuvo, bet buvo kažkas, ko aš negalėjau pačiupinėti ir pamatyti, kas galėjo valdyti mano kūną ir mintis.
Aš galėjau tik viską pajausti vėl ir vėl kasdieniu nerimu. Tai truko metus. Atėjus dienai, kai jau norėjau gultis į ligoninę, supratau, kad dar turiu stiprybės visa tai įveikti. Tuo metu tikrai nesitikėjau, kad pasveiksiu, bet norėjau nebejausti baimės. Vis dar atsiminiau, kas yra nebijoti eiti į parduotuvę, tad suprasti, kad dabar bijai tai daryti, buvo sunku.
Dar labiau nepakeliama buvo prisiminti visas keliones į užsienį, nes atrodė, kad taip gyveno kitas žmogus, bet ne aš. Šia paroda noriu parodyti, kad mūsų visų istorijos yra ir vienodos, ir skirtingos. Visos jos yra persmelktos nerimo, baimių, naujų gyvenimo taisyklių, kurios padeda lengviau išgyventi dieną, darbus ir save. Kiekviena nerimo moteris, išgyvenusi panikos ataką, žino, ką reiškia beveik numirti“, – savo patirtimi dalijosi Rasa.
Pasak idėjos autorės Rasos - sunkiausia yra šeimoms ir aplinkai, nes nupasakoti, kas vyksta yra nelengva. Kai nežinai, su kuo žmogus kovoja, sunku jam padėti.
Jeigu prieš kelis metus kas nors jai būtų papasakojęs apie tokius dalykus, ji pati tuo nebūtų patikėjusi ir nebūtų supratusi, ką išgyvena panikos priepuolius patiriantis žmogus: „Manau, kad man padėjo būtent atviras, iki smulkiausių detalių nupasakojamas išgyvenimas, kaip jaučiuosi ir ką galvoju. O artimiesiems tereikėjo neieškoti jame jokios logikos ir paaiškinimų. Tiesiog priimti mane tokią. Tikiu, jog dėl šios ligos gali sugriūti daug šeimų, nes tuo metu reikalingas didelis palaikymas.
Juk, kai matai sugipsuotą šeimos nario koją, supranti, kodėl turi padėti. Po dviejų metų gyvenimo su nerimu, dar nesu atsisveikinusi su liga. Manau, kad niekada ir neatsisveikinsiu. Galbūt ji buvo sniego lavina, liūtis, avarija mūsų gyvenimuose, bet kartu ji buvo šiaudas, suteikęs naują, laimingesnį gyvenimą. Todėl nusprendžiau apie tai kalbėti. Panikos atakas ar panikos sutrikimus išgyvenančių moterų bei vyrų aplink mus yra daugiau nei įsivaizduojame. Tik dalis jų bando ieškoti pagalbos ir sveiksta, kai tuo tarpu kiti šiuos išgyvenimus laiko savyje“.
Projekte įsiamžinusi Eglė Luotytė pripažino: „Jei būčiau žinojusi, kas su manimi vyksta nuo pat pradžių – būčiau pasveikusi daug greičiau.“
„Pirmą kartą panikos priepuolį patyriau prieš porą metų. Jis mane užklupo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Tą kartą galvojau, kad mirštu, tiesiog čia ir dabar”, – išgyvenimais dalijosi Eglė.
Įvairūs ekspertai teigia, kad panikos ataka - tai staigus didelės baimės priepuolis, kurį lydi išreikštos fiziologinės reakcijos organizme. Dauguma panikos priepuolių priežasčių yra psichologinės. Dažniausiai tai per žmogaus gyvenimą susikaupusios tam tikros emocijos, patirtys, išgyvenimai, kurie daug metų buvo slopinami ir išsiveržia panikos atakų metu.
„Panikos priepuolio metu tiesiog išsikviečiau greitąją pagalbą ir laukiau jos lauke, per lietų, kad jei netekčiau sąmonės, mane lengvai surastų. Baimė buvo didžiulė. Po pirmojo priepuolio pasikartojo antras, trečias, ketvirtas... Taip palaipsniui, kiekvieną dieną mane ėmė kaustyti baimė. Vizitai į greitosios pagalbos skyrių dažnėjo, o gydytojai jokių ligų nerado. Aš taip pat nežinojau, ko ieškoti, kol galų gale šeimos gydytojas nustatė, kad tai, kas su manimi vyksta yra panikos sutrikimas, kuris prasidėjo dėl negydomų panikos priepuolių.
Tuo metu, jau sunkiai galėjau išeiti iš namų, nebedirbau, nuolat svaigo galva, ištisai kamavo nerimas, nemiga ir baimė. Nebebuvo kito pasirinkimo kaip tik imti vartoti vaistus, kurie, neilgai trukus, grąžino mane į normalų gyvenimą“ – pasakojo E. Luotytė.
Projekto tikslas – padėti pasveikti
Projekto autorės Rasos teigimu, fotografijų projektas „Nerimo moterys“ - tai idėjinis sumanymas, raginantis netylėti ir pasakyti, jog nerimo sutrikimas mūsų neaplenkė. Tačiau šiandien visos projekto moterys yra stipresnės nei buvo. Jos nebebijo palūžti ir nori padėti kitoms. Tik patyrus nerimą ir panikos atakas, žinant kokius nemalonius jausmus tenka išgyventi su tuo susiduriančioms moterims, galima padėti kitoms.
Diskutuoti su bendraminčiais, dalintis patirtimi bei patarimais moterys kviečia feisbuko paramos grupėje „Gyvenimas su nerimu“.