Netapau aš ja tikslingai, po mokyklos baigimo. Krimtau meno mokslus ir šventai tikėjau, kad mokytoja niekada nedirbsiu. Gimus trečiam vaikui, įsitraukiau į aktyvių tėvelių judėjimą: diskutavome apie reformų trūkumus, rašėme Švietimo ministerijai pasiūlymus, prašymus. Mokyklos, kurioje mokėsi mano vyresnėlis, direktorė skatino mane, kaip daugiavaikę mamytę, dalyvauti projektuose, švietimo mokymuose (ačiū Jums, Jadvyga!). Tada supratau, kad tai sritis, kurią aš suprantu geriau nei daugelis pedagogų, kad mokytis galėčiau padėti ne tik savo vaikams. Su šiuo sąmonės nušvitimu (2011 m.), įgijau Šeimos edukologijos kvalifikaciją ir pradėjau savo, kaip mokytojos, karjerą.
Teko dirbti valstybinėse ir privačiose įstaigose su ikimokyklinio amžiaus vaikais, pradinių ir vyresniųjų klasių mokiniais, ir su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais. Ir ačiū tam velniui, kuris nunešė mane į tą galerą!
Supratau, kiek daug galiu jiems duoti ir kiek su kaupu jie man grąžina! Nemeluosiu – atsakas man labai svarbus. Tada aš tikrai žinau, kad atlieku ypatingą misiją. Ir ji tikrai panaši į „Misiją neįmanomą“, nes, kiek bebūtum pasiruošusi, iššūkių turėsi kiekvieną dieną.
Pamenu, kai, pasibaigus pamokoms, ėjome su 13 metų mergaite ir ji linksmai nusiteikusi paatviravo apie kaimyno pasiūlymą užsidirbti, leidžiant jam liesti ją. Bet kokiose situacijose moku išlikti rami, bet šį kartą, ko gero, nelabai pavyko… Paauglė ėmė gailėtis, kad man pasakė, pradėjo verkti ir maldauti, kad niekam nesakyčiau, nes jai bus labai gėda, visi pasmerks, lyg ji jau būtų tai dariusi. Pažadėjau nesakyti. Parėjau namo... Ir kas ten sakė, kad darbo problemas reikia palikti už durų???
Ne visada jos būna tokios, bet kaip galime įvertinti ir pamatuoti kiekvieno vaiko problemą? Kartais galvoju, kodėl jie man nuolat pasakoja savo paslaptis? Aš net ne socialinė pedagogė (nors turiu ir šią kvalifikaciją)! Labai džiaugiuosi už tuos, kurie turi kam išsikalbėti, turi, kas juos išklauso, pataria. Džiaugiuosi tais, kurie pasitiki manimi ir tariasi. Jų klausimų spektras labai platus – nuo prenatalinio ugdymo iki anūkų auginimo. O mano darbo sėkmės paslaptis paprasta – pagarba vaikui ir jo šeimai. Gerbiu ir negaliu būti abejinga. Būtent tėvai paskatino mane atidaryti savo įstaigą („Šeimos konsultacijos“), kad nesijaustų nejaukiai, trukdydami darbo metu ar po jo. Aš jų labai laukiu, nes kaifuoju nuo iššūkių ir galimybių panaudoti savo žinias ir patirtį. Mokausi kiekvieną dieną, todėl žinios ir patirtis kaskart atsinaujina. Ir nebūtinai laukiu su problemomis, galima tiesiog pasitarti. Ar manote, kad dabar problemų namo nesitempiu?
Kiekviena šeima skirtinga, kaip ir visi nariai joje. Vadinasi, jos problema nėra niekur aprašyta, nėra bendro tobulo sprendimo visiems. Reikia susėsti kartu ir surasti savo šeimos vystymosi modelį, surasti individualius problemų sprendimo būdus, vaikų planavimą (ar neplanavimą), jų ugdymosi strategijas, efektyvius mokymosi būdus ir t.t. Galima ateiti visiems kartu, galima po du, vienam... Tai taip individualu ir įdomu!
Dabar daugelis nerimaujate dėl tos istorijos su 13-mete, juk taip? Nesijaudinkite, tas kaimynas po dviejų dienų kažkur pradingo ir niekada daugiau nepasirodė. Kažkas girdėjo, kad skubiai gavo darbą užsienyje ir išvyko. Prisiekiu, tikrai nieko jam nepadariau ir niekam apie tai neprasitariau, tik atėjusi pas jį pasakiau, kad viską žinau...