Dvi emocinio valgymo pusės
Pasak psichologės Pojautos Vilkauskaitės, emocinis valgymas – tai maisto vartojimas ne dėl fiziologinio alkio, bet dėl emocinių priežasčių, tokių kaip jaučiamas džiaugsmas, liūdesys ar nerimas. Ekspertė sako, jog emocinį valgymą patiriančiam žmogui, maistas tampa įrankiu, kuriuo bandoma kontroliuoti save ir aplink vykstančius procesus, rašoma pranešime spaudai.
„Jei nerandame būdų, kaip pastebėti ir išreikšti savo emocijas, patenkinti poreikius, vadovautis savo norais ir troškimais, tai valgymas gali tapti įrankiu slopinti ar reguliuoti šiuos gyvenimo aspektus. Maistas gali padėti keisti savo būseną trumpuoju laikotarpiu, tačiau tampa būdu išvengti susidūrimo su realios problemos sprendimu. Taip emocinis valgymas siejasi su prastėjančia emocine savijauta ilgalaikėje perspektyvoje“, – teigia psichologė.
P. Vilkauskaitė pažymi, jog emocinis valgymas nebūtinai gali pasireikšti dideliu maisto kiekio suvartojimu, mat jam priskiriami ir tie atvejai, kai žmogus dėl patiriamų išgyvenimų griebiasi kito kraštutinumo – nevalgymo.
„Emociniu valgymu galima pavadinti mėginimus tvarkytis su patiriamais jausmais tiek renkantis valgymą, tiek nevalgymą. Nors procesai vienas kitam priešingi, tačiau yra naudojami tuo pačiu tikslu – būsenai keisti arba išlaikyti. Šie fenomenai būdingi daugeliui žmonių, tačiau kraštutiniai emocinio valgymo, o ypač nevalgymo, požymiai gali pasireikšti valgymo sutrikimais“, – paaiškina psichologė bei priduria, jog susidurdami su pandemijos sukeltais pokyčiais, įtemptu gyvenimo ritmu vis daugiau žmonių pasirenka „spręsti“ šiuos iššūkius emociniu valgymu.
Kada reikėtų sunerimti?
Bent kartą gyvenime susidurti su persivalgymu ar, atvirkščiai, apetito praradimu yra tekę kone kiekvienam, tačiau ar šie atvejai byloja apie rimtesnę problemą, atskleidžia keletas veiksnių. Anot P. Vilkauskaitės, pirmasis emocinį valgymą išduodantis požymis – kai sprendimas valgyti ar nevalgyti yra tiesiogiai susijęs su tam tikra patiriama emocija, nejaučiant fiziologinio alkio ar sotumo jausmo. Psichologė priduria, kad apie emocinį valgymą išduoda ir tai, kaip dažnai toks elgesys kartojasi, kiek laiko jis trunka.
„Emocinį valgymą galima laikyti problema, kai šis būdas būti su emocijomis tampa dominuojantis, tęsiasi ilgai arba dažnai kartojasi, kai turi žalingą poveikį kasdieniam gyvenimui, pavyzdžiui, pastovus jausmų slopinimas, jų nepripažinimas, atsirandantys gėdos, kaltės jausmai po persivalgymo, ilgalaikis organizmui reikiamų medžiagų trūkumas, išsekimas, svorio pokyčiai“, – atkreipia dėmesį psichologė.
Maisto pasirinkimui įtakos turi ir aplinka
Viešojoje erdvėje apstu informacijos apie sveiką gyvenseną, mitybos įpročius. Patarimais aktyviai dalijasi tiek šios srities ekspertai, tiek asmenine patirtimi norintys pasidalinti žmonės. Pasak P. Vilkauskaitės, tokia nuomonių ir žinių gausa taip pat gali turėti įtakos tam, kokį emocinį ryšį žmogus formuoja su maistu.
„Viešai pateikiama informacija formuoja asmenines nuostatas, įsitikinimus, nukreipia mus į tam tikrus veiksmus. Tačiau, kiek tai sėkmingai suveiks konkretaus žmogaus gyvenime, priklauso nuo paties žmogaus ypatumų. Kyla pavojus, kai stengiamasi įsprausti save į kito sėkmingą, bet (asmeniškai) mano kūnui netinkamą patirtį, o ne tyrinėjant individualius poreikius“, – atskleidžia psichologė.
Ekspertė priduria, jos valgymo įpročių formavimuisi įtakos gali turėti ir maisto „demonizavimas“ viešojoje erdvėje, kai raginama atsisakyti tam tikrų produktų vartojimo: „Susiduriame su plačia įvairove teorijų ar metodų, kaip maitintis sveikai, kurie produktai tinkami, o kurie ne. Vieningos nuomonės nėra. Tikriausiai jos ir negali būti, nes pati žmonija yra įvairi ir skirtingiems žmonėms skirtingi produktai gali būti „blogi“. Susiduriant su nežinomybe lengviau yra naudotis jau esamu atsakymu, kas yra netinkama, nevartotina, sunkiau yra pačiam ieškoti atsakymų. Čia kyla daug individualių klausimų: ką, kokiu būdu pagamintą, kaip, kada ir kiek galiu ar noriu vartoti, o ko renkuosi atsisakyti.“
Anot P. Vilkauskaitės, renkantis, kokius produktus vartoti ar ne, yra labai svarbu pažinti save ir savo kūno individualius poreikius: „Rūpinimasis mityba yra ženklas psichikai ir kūnui, kad aš sau esu svarbus. Rūpestingas ir dėmesingas santykis su savimi – kelias į psichinę sveikatą.“