– Kada užklumpa pirmoji meilė? Ar tai – paauglystės hormonų šėlsmo pasekmė, ar įsimyli ir penkiamečiai (arba – kuo skiriasi penkiamečių „įsimylėjimas“ nuo „tikros pirmosios meilės“)?
– Pirmoji meilė dažniausiai patiriama nuo 14 iki 20 metų. Iki tol vykstančius susižavėjimus (kaip penkiamečių) būtų galima vadinti tiesiog draugyste, nes nėra patiriama tokių stiprių emocijų, išgyvenimų, kaip pirmą kartą įsimylint paauglystėje ar vyresniame amžiuje. O paauglystėje prasideda tam tikri socialiniai procesai, kurie kartu yra ir biologiniai, ir psichologiniai. Iš pradžių įsimylima labai romantiškai, nieko per daug nedarant. Paskui po truputį prasideda aktyvesnis bendravimas, ir kartu bėdos – turime lūkestį, kad tai yra tas ar ta vienintelė, be kurios neįsivaizduojame savo gyvenimo, o dažnai laukia – didžiulis išsiskyrimo skausmas. Statistika rodo, kad retas kuris susituokia su savo pirmąja meile. Tačiau šis ryšys yra tam tikras būdas kaupti patirtį – tai laikotarpis, per kurį išgyvename labai gražius pakylėtus jausmus. Tačiau kartu ir labai didelius nusivylimus, kurie kartais gali sukelti net labai tragiškas pasekmes (savižudybę, per ankstyvą nėštumą ar abortą).
– Kokio tipo žmogų esame linkę įsimylėti pirmą kartą? Kaip pasirenkame „meilės objektą“?
– Dažniausiai įsimylima „pačius pačiausius“ klasėje ar mokykloje, kurie yra populiarūs, „matomi“, gražūs, pripažįstami. Todėl jie būna pastebėti ir traukiantys, jie demonstruoja save kaip pasitikinčiais, laimingais, drąsiais, o tokie žmonės ir traukia kitus žmones. Nors dažnai į kitus jie žiūri labai paviršutiniškai, tik kad patenkintų savo poreikius.
– Kuo ypatingos emocijos, patiriamos pirmą kartą įsimylėjus? Kuo jos skiriasi nuo kitų kartų?
– Pirmoji meilė yra intensyvi, aistringa ir įsimintina. Taip stipriai įsimintina, kad tai gali turėti įtakos ir būsimiems kitiems santykiams. Pirmieji santykiai dažniausiai būna labai idealizuoti, jie gali sukelti nerealius lūkesčius vėlesniems santykiams.
Manoma, kad kai kurie pirmosios meilės patyrimai palieka gilų psichologinį pėdsaką. Mes stipriai prisirišame prie to žmogaus, kaip kad panašiai vaikystėje prisirišame prie savo motinos. Pirmosios meilės patyrimai prisideda prie to, kokiu žmogumi tapsime ateityje. Šie išgyvenimai padeda atskleisti charakterį, pažinti save.
Iš dalies, kodėl pirmieji santykiai mus veikia taip stipriai, yra tai, kad jie įsismelkia į mūsų psichiką gyvybingumu ir aiškumu, kuris neišnyksta kaip kiti prisiminimai. Jie išsiskiria mums savo svarbumu, kaip kad pirmas bučinys. Ir pirmasis bučinys ar pirmoji seksualinė patirtis gali sukelti tokius naujus ir nepažįstamus pojūčius, kad šie gali pasirodyti net nerealūs. Taigi intensyvūs emociniai pojūčiai pirmiausia giliai įsismelkia į atmintį. Be to, tokie prisiminimai, kaip pirmasis mūsų bučinys ar pirmo vaiko gimimas yra tokie stiprūs, nes apima visus mūsų pojūčius vienu metu.
– Kuo skiriasi abipusė pirmoji meilė nuo pirmosios meilės be atsako? Ar abipusė meilė – būtinai laiminga (teikianti malonias emocijas), o vienpusė – nelaiminga (teikianti skausmingas emocijas)?
– Kaip jau minėta, pirmoji meilė yra didžiulis patyrimas kiekvienam žmogui. Jei ji su atsaku, tai tarsi suteikia sparnus, energijos, jaudulio, adrenalino. Žinoma, kartu ir tam tikro nerimo – nes mums tai nauja, mes šioje situacijoje dar nepažįstame savęs, nežinome, kaip elgtis, kad patiktume kitam žmogui, mokomės kurti santykį ir kartu baiminamės, kad to santykio nesugadintume.
Žinoma, kartais galime mylėti slaptai, neatskleidžiant jausmų tam kitam žmogui, svajoti apie jį, tokiu būdu taip pat patiriamas jaudulys, tačiau kartu ir ilgesys, nes norisi būti su tuo žmogumi. Sunkiausia išbūti, kai patiriamas atstūmimas, kai meilė yra be atsako. Nepakankamai pažįstant žmogaus (kaip jis elgtųsi santykiuose su mumis), tas žmogus yra idealizuojamas ir tai dar labiau pagilina ilgesio ir skausmo jausmus. Tada labai nusiviliama, dažnai asmuo nuvertina save, pradeda galvoti, kad yra nepakankamai gražus, įdomus, protingas ir t.t. Iš tas išgyvenimas gali tęstis labai ilgai, todėl labai svarbu apie tai su kuo nors pasikalbėti – ar tai būtų draugas, ar tėvai, ar specialistas.
– Kokios įtakos pirmoji meilė (jos pobūdis, baigtis) turi vėlesniems santykiams?
– Pirmieji santykiai taip pat gali sukurti tokį stiprų prisiminimą, kuris gali suaktyvėti net ateityje. Jei sutiksime žmogų, kuris mums net šiek tiek primins buvusį ar buvusią – nesvarbu, ar tai fizinis panašumas, ar požiūrių, gestų, balso, pomėgių – panašumas, tai gali susisieti su mūsų atmintyje esančiu prisiminimu apie pirmąją meilę ir šis poveikis vadinamas „pernešimu“. Ir atmintyje iškils ne tik panašumai tarp buvusios meilės ir esamo žmogaus, bet vėl suaktyvės seni jausmai ir lūkesčiai. Jei naujas žmogus primins buvusį asmenį, kurį vis dar mylime, tyrimai rodo, kad mums tas naujas žmogus labiau patiks, norėsime būti šalia jo(s) ir net pradėti kartoti elgesį, kurį atlikote su savo buvusiuoju ar buvusiąja. Ir toks elgesys gali paskatinti šį naują žmogų bent laikinai patvirtinti mūsų lūkesčius.
Pirmoji meilė greičiausiai turės įtakos visiems ateities santykiams dėl to, ko iš jų išmoksime. Pavyzdžiui, pirmą kartą sužinosime, kad galime būti geidžiami ir patys geisti. Taip pat sužinosime, kaip norime, kad su mumis elgtųsi kitas asmuo. Kai užbaigsime santykius, sužinosime, ką reiškia patirti širdies skausmą. Be to, pirmoji meilė dažnai būna asmeninio augimo ir tobulėjimo, naujų patirčių ir baimių laikotarpis. Dėl to pirmieji meilės potyriai mums pasako apie mus pačius, apie tai, kokie esame naujoje situacijoje, kaip reaguoja kiti žmonės į mūsų naują elgesį.
– Ko žmones išmoko pirmoji meilė, jeigu ji pasibaigia sąlyginai „nelaimingai“ (o gal užuot suteikusi patirties, traumuoja visam likusiam laikui)?
– Pirmasis meilės praradimas skiriasi nuo vėlesnių praradimų, nes jis gali sukurti įsitikinimą, kad dabar mums nuolat kils pavojus prarasti žmones, kuriuos labiausiai mylime. Taip pat tyrimais nustatyta, kad tarp ankstyvos pirmosios netekties ir depresijos yra tvirtas ryšys, o ankstyva netektis taip pat susijusi su sumažėjusiomis galimybėmis formuoti vėlesnius pasitikėjimu ir saugumu pagrįstus santykius. Neigiami pirmieji santykiai gali lemti, kad žmonės vėl ir vėl įstrigs griaunančiuose santykiuose. Galioja ir atvirkštinis efektas. Jei mūsų pirmieji santykiai yra sveiki ir sėkmingi, galime tikėtis, kad nauji žmonės bus panašūs, t.y. draugiški, kuriems galėsime atskleisti savo emocijas ir užmegzti intymumą su jais.
Žinoma, kai kuriems žmonėms atrodo, kad išgyvenę skaudžią netektį, jie tampa atsparesni. Tyrimais nustatyta, kad optimistai lengviau susitaiko su praradimais nei mažiau optimistiški, kaip ir žmonės, užaugę saugiose ir tvirtose šeimose.
Žmonės, nukentėję nuo skausmingo pirmosios meilės praradimo ar traumų, pavyzdžiui, prievartos, gali susidaryti nepagrįstas išvadas apie pasaulį ir savo vietą jame. Pavyzdžiui, jei pirmasis vaikinas merginą prievartavo. Ši mergina gali klaidingai daryti išvadą, kad yra pati kalta, kad yra nepakankamai atsargi ir pan., nors tiesa yra ta, kad taip galėjo nutikti bet kam. Kadangi pirmieji prisiminimai mums labai reikšmingi, įsimenami, remiantis jais, mes per daug apibendriname darydami išvadas apie tai, koks žmogus esu. Teigiami pirmieji išgyvenimai gali mus įkvėpti visam gyvenimui, tačiau neigiami gali būti sunkiai išgyvenami. Įdomu tai, kad kai pirmą kartą mes patiriame tam tikrus dalykus, pavyzdžiui, įsimylime, tuo metu mes neturime patirties, todėl labiau linkę į tai žiūrėti kaip į savo paties asmenybės atspindį. Tačiau reikėtų paklausti savęs, ar tai, kas nutiko, iš tiesų atspindi tai, kas aš esu? O gal ir kiti būtų pasirinkę tuos pačius sprendimus, atsižvelgdami į tas pačias aplinkybes? Pakartotinėje patirtyje mes suprantame situacijos veiksnius, nepriklausančius nuo mūsų ir kurie gali veikti mūsų elgesį, todėl nebėra to tapatinimosi vien tik su savo asmenybe.
Su pirmąja meile dažnai būna susijęs ir nekaltybės praradimas. Žmonės, kuriems ši patirtis teigiama, linkę laukti kitų sėkmingų santykių. Bet jei juos atstumia partneris, tokie žmonės jaučiasi nieko verti –tarsi praradę ypatingą savo dalį. Jie įsitraukia į santykius, kurių nenori, ir mano, kad turi mylėtis, nes jau turėjo lytinių santykių. Kaip ir kitose pirmosiose patirtyse, nekaltybės praradimas gali būti tarsi tam tikras praeities ritualas – negrįžtamas perėjimas iš nežinojimo būsenos į žinių, patyrimo būseną.
– O kaip pamiršti pirmąją meilę, jei ji vis dar skaudina?
– Kai negalime pamiršti žmogaus, kurį mylėjome, turime suprasti, kad jis nebėra tas pats asmuo, kurį pažinojome. Bėgant metams jis pasikeitė ir turi savo gyvenimą. Galbūt, jei tektų dar kartą susitikti su tuo žmogumi, suprastumėme, kad nebeturime nieko bendra ir to žmogaus, kurį įsimylėjome, liko labai mažai. Ir tuo metu susidomėjimas natūraliai dingtų. Be to, už begalinės pirmosios meilės prisiminimuose slypi beprotiškas to žmogaus idealizavimas. Išsaugokime geriausius prisiminimus, tačiau taip pat atvira širdimi priimkime rytojaus dieną. Taip pat reikėtų vengti nuolat galvoti apie savo pirmąją meilę. Jei mūsų mintys nuolat nukreiptos į tą žmogų, pabandykime atitraukti dėmesį, kad nustotumėme galvoti apie tuos praeities santykius ir susikoncentruokime ties savo dabartimi ir ateitimi. Stenkimės suprasti, kad nėra dviejų vienodų meilės santykių. Negalvokime, kad „Aš niekada taip nebemylėsiu“ ar pan. Nors tai gali atrodyti ir sudėtinga, tačiau, pagalvokime, kad dauguma žmonių taip pat patyrė pirmąją meilę ir taip jautėsi, tačiau sutiko gyvenime kitus žmones, kuriuos labai pamilo ir laimingai gyvena. Pagalvokime apie tai, koks yra mūsų gyvenimas dabar, susikoncentruokime į viską, kas mus džiugina, rūpinkimės savimi, praleiskime laisvą laiką darydami tai, ko iš tikrųjų norime, pasidalykime savo gyvenimu su tais, kuriuos mylime ir su kuriais jaučiamės patogiai.
– Iš kokių požymių aplinkiniai (pvz., tėvai) pastebi, kad jų sūnus ar dukra įsimylėjo? Ar pirmoji meilė gali nustelbti visus likusius dalykus (pvz., mokslus, atsakomybes namuose) ir ką daryti, jei taip nutinka?
– Paprastai įsimylėjęs paauglys pradeda daugiau dėmesio skirti savo išvaizdai, praleisti daugiau laiko bendraudamas (susirašinėdamas) telefonu, tampa paslaptingesnis, mažiau pasakoja arba meluoja apie savo laisvalaikį, su kuo jį praleido, nes paprastai paaugliai nelinkę dalintis su tėvais apie savo meilės jausmus. Kartais, taip, dėl to, gali nukentėti ir mokslai, nes dėmesys nukreipiamas į meilės objektą, gali būti labiau išsiblaškęs, bet kartu ir laimingesnis, geresnės nuotaikos, užsisvajojęs. O jei meilė be atsako – atvirkščiai, paniuręs, piktas, prislėgtas. Ir bet kuriuo atveju čia labai svarbus tėvų elgesys.
Daugelis tėvų baiminasi dėl savo paauglio (ar priešmokyklinio amžiaus) vaiko meilės vaikinui ar merginai. Dažnai suaugusieji į šiuos santykius nežiūri rimtai, kartais net iš jų pasišaipo. Tėvai abejoja paauglių sugebėjimais žinoti, kas yra meilė, tačiau jie vertina, kai vaikas pasako: „Aš tave myliu, mama, tėti“. Tai jei suaugusieji sutinka, kad paauglys gali iš tikrųjų mylėti tėvus, ar jie taip pat neturėtų sutikti, kad paauglių įsimylėjimas taip pat yra tikra meilė? Suaugusieji, kurie nepakankamai įvertina savo vaiko pirmosios meilės ryšį ar praradimo skausmą, turėtų prisiminti, kaip jie išgyveno, kai jie patyrė pirmąją meilę. Jie turėtų bandyti suprasti, išklausyti, paguosti paauglius, o ne nuvertinti jų jausmų. Pirmos meilės praradimas gali taip gniuždyti kai kuriuos paauglius, kad net pastūmėti į savižudybę..
– Sakoma, kad pirmoji meilė nepasimiršta, net jei praeina ištisi dešimtmečiai. Kokios priežastys lemia tokią ilgalaikę žmogaus „atmintį“?
– Remiantis 2005 m. Helen Fisher atliktu tyrimu, romantiška meilė pirmiausia yra ne emocija, o tam tikra motyvacijos sistema, kuri gali būti panaši į tai, ką patiriame priklausomybės metu. Yra keletas hormonų ir neurotransmiterių, kurie dalyvauja ar išsiskiria, kai esame įsimylėję. Tai yra: oksitocinas, dopaminas ir norepinefrinas. Oksitocinas (dar kartais vadinamas meilės hormonu) yra atsakingas už prisirišimo ir intymumo jausmus. Tai padeda suartinti žmones, tapti jiems atviresniems ir pasitikėti vienas kitu. Tai ta pati cheminė medžiaga, kuri suriša motinas ir vaikus. Kita vertus, dopaminas yra neuromediatorius, stipriai susijęs su emocijomis, malonumu. Čia atsiranda meilės „priklausomybės“ dalis. Kai šis hormonas išsiskiria, jis suaktyvina tam tikrą smegenų dalį, dėl ko kyla priklausomybė ir dėl ko žmonės kartais meilės siekia net per didžiausias ir sunkiausias kliūtis (atleidžia neištikimybę ar žeminimus). Norepinefrinas yra panašus į adrenaliną ir dopaminą, kuris jaudina. Jis išsiskiria per pirmuosius meilės etapus, dėl to atsiranda geismas, energija, didžiulis potraukis, kartais net nemiga.
Taigi įsimylėjus mūsų smegenys patiria tam tikrą „priklausomybę“. Taip pat įdomu ir tai, kad mūsų atmintis stipriausia (t.y. labiausiai įsimename ir atsimename) yra nuo 15 iki 26 metų, kada būtent šiuo metu patiriame daug pirmųjų kartų, įskaitant ir pirmąją meilę. Ir todėl šie prisiminimai išlieka mums ilgam laikui, gal net visam gyvenimui.
Taip pat mes patiriame naują emocinį ryšį, kurio niekada anksčiau nejutome, ir pirmą kartą jaučiame tokį gilų meilės jausmą. Visos šios naujos ir intensyvios emocijos yra išgyvenamos ir patiriamos taip smarkiai, kad vėliau jas sunku pamiršti. Su pirmąja meile mes sukuriame savo meilės supratimą, atsižvelgdami į tai, ką jaučiame tam asmeniui pirmą kartą.
Apibendrinant galime pasakyti, kad pirmąją meilę sunkiau pamiršti dėl visų tuo metu jaučiamų jausmų ir pojūčių, kuriuos vėliau norime atgaivinti su kitais žmonėmis.
– Kaip dažnai mėginama susirasti pirmąją meilę, o gal – ir susigrąžinti, tarkime, po 30 metų (ir ar verta tai daryti)?
– Žinoma, jei kartais tikime, kad vėl verta susitikti su pirmąja meile, tuomet pabandykime imtis iniciatyvos, tačiau turėdami galvoje, kad yra galimybė, jog galime būti atstumti. Svarbiausias dalykas gyvenime – išlikti ramiam su savimi ir negyventi abejonėmis, kas būtų nutikę, jei būčiau surizikavęs. Taigi, jei manome, kad jis ar ji yra tinkamas asmuo ir galime suteikti jam ar jai antrą šansą, nedvejodami ieškokime jo ar jos ir pasikalbėkime, kad žinotumėme, ką jis ar ji pasakys.